[Ne]Tobuli

①⑨

Adrijana

Kramsnojau spragintus kukurūzus patogiai nugrimzdusi tarp kalno pagalvių. Žiūrėjau romantinį filmą ir buvau lengvai įsijautusi į gražią meilės istoriją. Gal ji buvo per daug graži ir tobula, gyvenime tokių nebūna, bet leidau ja sau pasidžiaugti bent jau ekrane. Prisižiūrėjus tokių filmų kelias dienas nevalingai skrajoju apimta rožinės miglos debesies, leidau sau truputį tuo pasimėgauti.

Sučirškė durų skambutis. Dėbtelėjau į laikrodį - po dvyliktos dvidešimt minučių. Susiraukiau, tokiu metu tikrai nelaukiau svečių. Timptelėjau savo pižaminę maikutę žemyn, kuri siekė beveik kelius ir išsiropščiau iš lovos. Iki durų pėdinau gana ilgokai, duryse nebuvo akutės, tad užkabinau grandinėlę ir atsargiai pravėriau. Iš nuostabos išplėčiau akis.

Darijus jau buvo nusisukęs ir pasirėmęs į turėklą, bet man atvėrus duris, atsigręžė. Nuėmiau grandinėlę, smilkiniu atsirėmiau į staktą.

- Labas, - gurgtelėjo, regis jį ką tik išpylė karštis, - nenorėjau trukdyti tokiu vėlyvu metu, tiesą sakant net nežinau ką čia darau...

- Tikrai? - paklausiau nepatikliai.

Tikrai nesitikėjau jį čia išvysti, tuo labiau kad tik šį rytą išėjo iš mano buto. Galbūt ką nors paliko? tačiau jau būčiau tai pastebėjusi... Smalsumas privertė dar labiau spoksoti į sutrikusį Darijų.

- Em... Tai pasirodys velniškai įžūlu, bet gal galėčiau užeiti? - šiaip ne taip išskiemenavo klausimą.

Klausiamai išriečiau antakį. Nepažinojau Darijaus tiek, kad galėčiau juo visiškai pasitikėti. Net nenumaniau kodėl jis čia, o dabar dar prašosi į svečius, tad natūralu, jog šmėstelėjo įtarimas. Žinoma, vakar jis buvo be sąmonės ir man nepavojingas, bet dabar nežinojau kas sukasi jo galvoje.

- Keistą laiką pasirinkai užsukti į svečius, tuo labiau, kad tik ryte išėjai, - pasakiau.

- Taip, suprantu, - truktelėjo pečiu ir susikišo rankas į kelnių kišenes, jis vis dar vilkėjo kostiumines kelnes ir tuos pačius marškinius. - tiesiog aš... - regis jam buvo sunku ką nors paaiškinti, galiausiai sunkiai atsiduso ir kilstelėjo galvą, - esmė ta, kad neturiu kur eiti, o važiuodamas pro šalį pamačiau, kad pas tave vis dar dega šviesa ir kaip matai atsidūriau prie tavo durų.

Sunkiai nurijau seiles. Kažkas man čia vis dar buvo neaišku.

- Gerai, užeik, bus geriau jei viską paaiškinsi viduje, o ne koridoriuje, kur gali pasirodyti Endriu arba Kim. Jie turbūt nelabai taikiai būtų nusiteikę tavo atžvilgiu.

Plačiai pravėriau duris ir įleidau vaikiną vidun. Staiga susidrovėjau savo kuklių drabužių ir pasičiupau iš vonios chalatą. Darijus nerangiai trypčiojo koridoriuje nežinodamas kur eiti. Nužingsniavau į kambarį ir mostelėjau fotelio pusėn.

- Gali prisėsti. Nori ko nors atsigerti?

- Em, galbūt ko nors šilto? - tyliai paklausė.

- Arbatos?

-Būtų puiku.

Apsisukusi ant kulno nudrožiau į virtuvę. Man ir pačiai nepamaišytų puodelis garuojančio gėrimo. Greitai sutaisiusi arbatą grįžau į kambarį ir klestelėjau į savo vietą.

- Taigi kodėl tu čia? - paklausiau.

- Ko gero turėčiau tau viską paaiškinti, nes neužtrenkei man durų prieš nosį, - vos vos šyptelėjo, - turbūt matei ir girdėjai tą sceną restorane ar ne?

Linktelėjau.

- Tai štai... po to barnio nebegaliu grįžti namo, vienintelis patikimas draugas, kuris galėtų padėti išvykęs, o visi kiti jau nuteikti prieš mane. Pinigų neturiu, nes visos sąskaitos užšaldytos. Susumavus viską atsidūriau nepavydėtinoje padėtyje. Tu man jau kartą padėjai ir daugiau to neprivalai daryti, bet galbūt... galbūt galėčiau dar šiąnakt čia pasilikti?