[Ne]Tobuli

❶⓿

Adrijana

Penktadienis atėjo greitai, sukausi savo mažoje rutinoje nepastebėdama kaip greitai keitėsi dienos. Paskaitos ir darbas prarijo visą mano laiką, net su Endriu ir Kimberele susitikdavau vos kelioms minutėms. Džiaugiausi, kad savaitgaliui važiuosime į tą išvyką, Kim net prikalbino ten vykti ir Endrių. Mes nedažnai kur išvykdavome, net piknikų nedarydavome, nes visi buvome paskendę savo darbuose, tačiau dabar trumpam ištrūksime iš uždaro rato ir papramogausime.

Mano pamąstymus pertraukė supypsinti mašina, iš po darbo keliavau namo ir jau buvau visai netoli. Pažvelgusi per petį pamačiau lėtai riedant mėlynos spalvos lexsus automobilį. Vairuotojas buvo atsidaręs langą, viena ranka atsainiai pasirėmęs, o kitą laikė ant vairo. Iš karto pažinau Samuelį.

- Sveika gražuole, - nusišypsojo baltadante šypsena.

- Samueli... – nutęsiau ir pagreitinus žingsnį kulniavau toliau.

- Taip vėlu, o vaikštinėji viena, gal pavėžėti.

- Ne, kaip nors išsiversiu.

- Nagi, nesispyriok, juk žinai, kad su manim būsi saugi, - sučiulbėjo.

Net nežiūrėdama į jį jaučiau vilkišką šypseną. Samuelis tikrai nebuvo vienas iš tų žmonių, kurį sutikusi naktį lengviau atsikvėpčiau. Iš tiesų, tai aš jo vengiau. Taip tikrai nebuvo visada, bet pastaruoju metu jis tapo labai įkyrus.

Su Samueliu susipažinau viename iš tų internetinių pažinčių portalų. Jis kažkaip sugebėjo mane sužavėti ir sutikau susitikti. Realybėje atrodė toks pat žavus, kaip ir virtualiame pasaulyje. Po kelių savaičių susitikinėjimo Samuelis pradėjo keistis, pasirodė savybės, kurias iki to laiko gerai slėpė. Po truputį iš žavaus jaunuolio jis man tapo atgrasus ir pradėjau išsisukinėti nuo susitikimų. Bandžiau gražiai paaiškinti, jog nepuoselėtų jokių jausmų mano adresu ir kad tai tik būtų laiko gaišimas, tačiau jis dar iki dabar nepalieka manęs ramybėje. Kartais kelias savaites iš jo nieko negirdžiu, o tada pasirodo lyg iš giedro dangaus.

- Nagi, nebūk tokia užsispyrusi. Negi negalime draugiškai pasivažinėti?

- Mano namai jau čia pat.

Tačiau jis vis tiek važiavo šalia ir visaip bandė įkalbinti pasivažinėti. Tada pamačiau savo išsigelbėjimą. Tai buvo takelis vedantis nuo gatvės, juo eidama padaryčiau nemažą lanką nuo namų, tačiau bent Samuelis negalėtų sekti.

- Sudie, Samueli. – greit pasakiau, tikėdamasis kad tai tikrai paskutinis atsisveikinimas.

Jis dar kažką sakė, tačiau jau nebegirdėjau, greitu žingsnių kulniavau takeliu. Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai atsirakinau savo buto duris.

Kad ir kaip norėjau kristi į lovą, tačiau dar reikėjo susikrauti krepšį rytojui. Tik įsimesti kelis drabužius, vonios reikmenis gal dar vieną kitą daiktelį, juk niekada negali žinoti, ko gali prireikti. Tik įsitikinusi, kad nepamiršau nieko svarbaus, pagaliau galėjau ramiai eiti ilsėtis. Nekantravau sulaukti rytojaus.

* * *

Darijus

Nusižiovavau savo atvaizdui veidrodyje. Dar net septynių nebuvo (ryto!), o jau buvau priverstas išsiversti iš lovos. Vokai lipte lipo ir tik šaltas vanduo sugebėjo išbaidyti miegus. Jau verčiau skausmingas ir bemiegis rytas, nei visada diena namuose, kur bet kuriuo metu iš bet kurio kampo gali užsipulti mama spygaudama apie mano nepataisomas moralės normas.