Migla rudenį

~1~

Kai atsimenu vaikystę, iškyla atstumto vaiko paveikslas. Smulkutė mergaitė, patempusi lūpą, slaptomis žvelgianti į kitus vaikus ir laukianti progos, kada galės prie jų prisijungti. Nebuvau atsiskyrėlė. Nieko panašaus. Man tiesiog nesisekė. Ir nežinau kodėl. Kaip vaikas buvau guvi, mėgau šypsotis, o dar dažniau juoktis. Nors grožiu tėvai manęs neapdovanojo, tačiau užtat turėjau stiprų kūną ir šviesų protą. Galėdavau žaisti iki išaus rytas. Tačiau kitiems vaikams susidomėjimo nesužadinau. Pasisiūliusi prisidėti prie kompanijos, sulaukdavau pratiso ,,gal ne", o jeigu elgdavausi ryžtingai ir nekviesta prisijungdavau – nuo manęs pabėgdavo. Stovėdavau nunarinusi rankas prie šonų, žiūrėdama pavymui, į jų tolstančias nugaras. Ir taip metai po metų, kol ankstyvoje paauglystėje kelios klasės mergaitės paklausė, ar nenorėčiau kartu nueiti į filmą. Nuo tada mano gyvenimas pagerėjo. Turėjau dvi drauges. Bet net ir tada kitų elgesyje įžvelgiau šaltą priešiškumą ir nenorą su manimi bendrauti.

Pirmaisiais gimnazijos metais jaudinausi kaip man seksis naujoje mokykloje be savo geriausių draugių. Jos turėjo vykti kitur. Nemaldavau jų likti su manim. Būtų nesąžininga jų atžvilgiu. Ir taip esu dėkinga, kad kartu išbuvome tuos visus metus. Tačiau man vis tiek buvo liūdna. Žinojau, kad vėl būsiu viena. Tiesa, neklydau. Gimnazija sugėrė mano balsą, žvilgsnį, žingsnius, rankų mostus, mane visą. Nebeturėjau nieko savęs. Praradau esatį. Virtau ta nematoma, į kitus iš pašalės žvelgiančia būtybe, kuria buvau pradinėse klasėse. Norėjau staugti iš nevilties. Grįžusi namo gulėdavau ant lovos, bukai spoksodama į lubas, galvodama, kad esu nelaimingiausia paauglė pasaulyje. Žinojau, kad visuomenė atstumia kitokius – keistuolius, įvairaus plauko nepritapėlius, – bet aš nebuvau tokia. Buvau kaip jie. Paprasta.

Kartais svarstau, galbūt per daug paprasta. Gimiau vidurinės klasės šeimoje. Tėvas – tolimųjų reisų vairuotojas. Motina siuvėja. Prieš tris metus, praėjus porai mėnesių po mano keturioliktojo gimtadienio, vykdami namo iš draugų gimtadienio vakarėlio tėvai buvo suvažinėti vilkiko. Likimo ironija, nes labiau neįmanoma pasišaipyti iš vilkiko vairuotojo, negu jį sutraiškant po sunkvežimio ratais. Nuo tada mane augina brolis, kuriam visa ši tragedija labai apkartino gyvenimą. Buvo ką tik pabaigęs mokslus, norėjo kelerius metus pakeliauti, pagyventi sau. Tačiau savo poreikius išmainė į manuosius. Įsidarbino advokatų kontoroje padėjėju, kad sumokėtų už mano maistą ir stogą virš galvos. Keisčiausia, jog mokykloje žinia apie mano tėvus pasklido greitai, bet kai po laidotuvių grįžau į pamokas, niekas man neprasitarė apie tai ką nors žinantis. Manęs nei klausinėjo iš smalsumo apie avariją, nei teikėsi paguosti. Buvau tokia pat nematoma. Eilinė mergaitė su banalia gyvenimo istorija. Todėl man smalsu... Ar paprastumas gali atbaidyti žmones?

Priešpaskutiniais gimnazijos metais nebepuoselėjau iliuzijų tapti šaunia mokyklos mergina. Susitaikiau su mintimi, kad neturėsiu būrio draugių, dėl manęs galvą pametusio vaikino, ar kad po pamokų vietoj namų darbų su artimiausiais bičiuliais šėlsim koncerte, kuriame gros šių laikų jaunimo dievaičiai. Taip įpratau būti nematoma, kad galiausiai nebemačiau savęs pačios. Tačiau viena baimė nedavė ramybės net tada, kai nurimusi sėdėdavau suole, atokiai nuo kitų, ir parėmusi smakrą ranka stebėdavau juos. Kad jeigu man dabar taip nesiseka, tai kas bus suaugus? Norėjau šeimos. Kaip man kurti ateitį, jeigu dabartis – bergždžias reikalas? Negi iki gyvenimo galo liksiu viena? Neturėsiu vaikų? Tą minutę, kai ši mintis perskrosdavo mano smegenis, suklususi atsisėsdavau tiesiai, o baimė, sukausčiusi geležiniais pančiais, laikydavo iki pamokos pradžios. Kol pasigirsdavo monotoniškas mokytojos balsas, klasė nutildavo ir aš vėl pamiršdavau, kas esanti.