Migla rudenį

~13~

Kokybišką miegą vertinau labiau už gerą maistą. Žinojau, kad jeigu išsimiegu naktį, diena klostysis sklandžiai. Ir atvirkščiai. Todėl turėjau miego grafiką – eidavau gultis truputį po dešimtos, kad vienuoliktą jau miegočiau, ir keldavausi puse septynių. Ir beveik niekada šios kėlimosi-gulimo rutinos nelaužydavau. Tik tais išimtiniais kartais, kai su draugėmis ar šeima būdavome išvykę ir tada man jau tekdavo taikytis prie jų.

Todėl nenuostabu, kad įsiuntu, kai į buto duris vidury nakties ima smarkiai belsti. Iš vis kam belsti? Turėjau durų skambutį. Persiutusi trindamasi akis pakilau iš patalo. Laikrodis ant naktinio staliuko rodė po pirmos dvidešimt dvi. Negaliu patikėti, kad kažkoks nevisprotis ne ten pataikė ir šitaip sudrumstė mano miegą.

Ropšdamasi iš lovos pakeliui į koridorių pasičiupau chalatą. Rišdamasi mazgą priartėjau prie durų. Nelauktas svečias toliau įnirtingai trankė duris. Jei taip toliau, už padarytą žalą medienai, savaitės gale gaus pranešimą apie svetimo turto sugadinimą.

Kartais, tais itin retais atvejais į kiekvieno namo gyventojo duris pasibeldžia koks nors girtas kaimynas, sumaišęs buto numerius. Tu praveri duris ir pasakai, kad jiems reikia leistis žemyn, nes jų namai ten. Tačiau kartais būna, jog už durų pamatai kokį valkatą ar šiaip kraupų vyrą ir tada tyliai sėdi svetainėje, spausdama rankoje telefoną, ir galvodama – tai skambinti policijai ar ne. Kol kraupusis atėjūnas nueina ir tu lieki viena.

Kilsteldama ant pirštų galiukų ir glausdama akį prie durų akutės svarsčiau kaip labai man nepasisekė. Kuris variantas šį kartą.

Tačiau to, ką išvydau, negalėjau priskirti nė vienai kategorijai.

Nustebusi atrakinau duris. Žmogus už jų nėrė pro mane į buto gilumą. Pajutau tik vėjo dvelktelėjimą. Nesuvokdama, kas dedasi, užrakinau duris ir atsekiau asmenį į svetainę.

Sumišusi stebėjau kaip klūpantis prie mano komodos individas rausia lentynų turinį.

- Am. Ką tu čia veiki? Dabar pirma nakties, – prabilau prikimusiu nuo miego balsu.

- Bėda, Migle. Mane ištiko sumautai didelė bėda, – pakankamai rišliai, bet vis tiek su girtam asmeniui būdingu veblenimu ištarė Airina. Klūpėjo ant kelių, už nugaros ant grindų gulėjo juodo odinio palto skvernai. Nežinau, kas mane labiau trikdė. Tai, kad ji vidury nakties apsireiškė mano namuose ir dabar rausė spinteles, ar jog savaitės viduryje šlaistėsi girta po miestą. Ilgiau pagalvojus, turbūt abu.

- Gal malonėtum paaiškinti, kas čia dedasi? Nes aš nieko nesuprantu, – susierzinusi atsisėdau ant sofos ranktūrio, – pasirodai naktį nieko nepranešusi ir dar rausi mano daiktus. Taip elgtis nenormalu.

Suaimanavusi Airina panarino pirštus į plaukus. Pamaniau, tuoj verks. Bet neverkė. Tik dar garsiau sudejavo, o tada pakilo. Stodamasi užmynė ant palto skvernų ir susverdėjo. Pašokusi bandžiau ją sugauti, bet ji laiku išsitiesino.

- Airina, kas tau nut—

Nebaigiau sakinio, nes draugė sužiaukčiojo.

- Į tualetą! Tuojau pat! – sušukau, sugriebdama ją už alkūnės ir savo jėgomis tempdama į vonios kambarį.

Vos man atkėlus dangtį, draugė suklupo ir iš jos burnos pasipylė garstyčių spalvos krioklys. Kvapas buvo tikrai ne kaip garstyčių, o daug blogiau. Priglaudusi pirštus prie lūpų atsisėdau ant vonios krašto. Ką ji, po šimts rupkių ir rupkelių, galėjo šiandien veikti? Juk trečiadienis. Negi jai rytoj ne į mokyklą? Airina visada buvo pašėlusi labiau už kitas. Nuolat lankydavosi vakarėliuose ir dažnai leisdavo laiką su draugais vietoje to, kad darytų namų darbus. Bet dabar buvo toks vėlyvas metas. Kaip jai mama leido? Be to, pirmą kartą atėjo pas mane tokios būklės.