Migla rudenį

~26~

Mano ir Dovydo santykiai pagerėjo. Per pastarąją savaitę susitikdavome kone kiekvieną dieną, mano namuose gaminomės valgyti, žiūrėjome filmus, skaitėme arba klausėmės muzikos. Dėl vaikino svetainėje ant komodos susikrovė bokštas ,,Žvalgo mokinio" serijos novelių. Nekenčiau netvarkos, o knygų kaugė ne ką kitą kaip tą netvarką žadino, tačiau nieko nesiėmiau, kiekvieną kartą pasižiūrėjusi į knygas prisimindavau kartu praleistas akimirkas ir apimdavo saldus prisirišimo jausmas, nenorėjau juo atsikratyti.

Kadangi pastaruoju metu atsibodo visą laiką būti pas mane namuose, pasiūliau Dovydui susitikti po pamokų pasivaikščioti po parką. Sutarę buvome pasimatyti rūsyje prie mokyklinių spintelių. Nusileidusi lūkuriavau, septinta pamoka buvo besibaigianti, mokiniai plūdo laiptais žemyn skubėdami susirinkti mantą ir traukti namo. Viena mergaitė iššoko man priešais, jos nuosavybė buvo už manęs, tad pasitraukiau nuošaliai, į kampą už spintelių, jog nesimaišyčiau po kojomis. Ne ilgai trukus rūsys aptuštėjo, lyg siaubo genami mokiniai išsilakstė.

Sukišusi rankas į kišenes panarinau nosį į šaliko klostes. Nuo sienų sklindanti drėgmė skverbėsi į odą, ji vėso, nosiaryklę dirgino žvarba. Nors buvau užlindusi, bet gerai mačiau, kas vaikšto pirmyn atgal. Pakėliau akis ir kaip tik tuo metu laiptais žemyn nusileido Dovydas. Apsidžiaugusi norėjau jį šūktelėti, paprastai to nedaryčiau, mokykloje mūsų santykiai įgaudavo pilkšvą atspalvį ir stengdavausi nelįsti jam į akis, nenorėjau būti ta įkyri mergiotė, kuri negali nei minutės apsieiti be vaikino, tačiau juk dabar buvome vieni. Ar bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Balsas užslopo dar nė neištaręs pirmosios raidės. Dovydas ėjo kartu su Monika. Abiejų šypsenos buvo plačios, mergina nulipusi pirma nusijuokė.

Sučiaupusi lūpas atsitraukiau giliau į kampą. Elgiausi niekingai slapta jų klausydamasi, bet nieko negalėjau sau padaryti, kirbėjo pagunda išgirsti, ką sako, išsiaiškinti, ką jiedu kartu čia veikia. Gal kiek paranojiška, taip, bet buvau tokia neužtikrinta savimi ir Dovydo meile man, kad negalėjau kitaip.

- Tikrai negali? – paklausė mergina, turbūt kalbėjo apie kažką iš anksčiau.

- Nope, – Dovydas atsirakino spintelę ir ėmė rengtis striukę, – sakiau tau. Susitinku su draugeliu. Kita kartą.

Mano kūnas įsitempęs sustingo, jis melavo ir su tokiu užtikrintumu tą darė, kad į galvą brovėsi mintys kaip dažnai jis taip elgiasi? Ar jis nuolat  išsisukinėja apie mane kalbėdamas? Kodėl ?

Iš visų svarbiausias klausimas buvo kodėl.

Jam buvo gėda – toptelėjo mintyse. Susivokusi, kad Dovydas nenorėjo prisipažinti pažįstamiems su manimi leidžiantis laiką, pasijutau tokia apsunkusi ir paralyžiuota, lyg giliai į vandenį nugrimzdęs riedulys. Bac bac. Viena po kitos mažutės adatėlės smaigstė krūtinę. Nedūrė skaudžiai, veikiau po truputį, bet bukinančiai. 

- Na tiek to. Susitiksim kitą kartą, – nusivylusi Monika pamojo jam ranka ir išėjo. Likęs vienas Dovydas išsitraukė telefoną, nutuokiau kam ketino rašyti. Pasiėmusi mobilųjį laukiau jo žinutės – kur tu. Nemirksėdama spoksojau į žodžius. O kur gi aš? Pasižiūrėjau pro spintelės šoną. Jis stovėjo susiraukęs, mąslus. Kad aš žinočiau, kur. Tikriausiai pusiaukelėje tarp užtikrintumo ir nusivylimo. Bet, žinoma, to rašyti negalėjau.

Neskubėdama nusimoviau pirštinę ir sumaigiau ,,aš lauke". Stebėjau kaip Dovydo akys perbėgo tekstu, tada jis apsuko šaliką apie kaklą ir nudūmė laiptais viršun. Pas tariamą draugelį.

***

Neskubėdami žingsniavome parko alėja, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Man vis dar akyse stovėjo tas vaizdas kaip jis pasako Monikai, jog susitinka su draugu. Panarinau giliau veidą į šaliką, kaip norėčiau pasislėpti, nors trumpam išnykti. Dovydui aš tiek pat svarbi kiek jo kuprinė, kartais reikalinga, o kartai ne, kur pames ten gerai.

Vaikinas glustelėjo alkūne prie mano rankos. Pakėlusi antakius dirstelėjau į jį, jis smalsiai mane stebėjo.

- Kas buvo? Ko tokia nuliūdusi? – paklausė.

- Ai ne... neliūdna. Tiesiog susimąsčiusi, – sumelavau ir plačiai jam nusišypsojau. Suveikė, vaikino mimikos raumenys atsipalaidavo ir veidas pragiedrėjo. Kaip lengva žmones įtikinti, kad tau viskas gerai, viso labo reikia vaidybos ir tvirto tono.

- Gerai, – nutęsė šypteldamas. Įkišęs pirštus į kišenę ištraukė mano ranką ir sunėrė mudviejų pirštus, – ką nori veikti? Gale yra kioskelis. Galim nusipirkti karštų blynų, – viltingai pasižiūrėjo.

- Galim, – pritariau. Mums einant man norėjosi verkti. Džiaugiausi, kad jis glaudė mane artyn, buvau dėl jo pametusi galvą, bet bet. Tas nelemtas bet. Vis tiek jaučiausi tokia nereikalinga, kad net būdama kartu, buvau nutolusi nuo jo per šviesmetį ir nepasiekiama. Jo šiluma atsimušė į mane tarsi į rėtį, pasiekė tik dalis to, kas galėtų. Tvirčiau suspaudžiau jo delną, o dantis taip smarkiai sukandau, kad mano šypsena turėjo pasirodyti gluminanti. Ką gi, ne viskas būna tobula. Tiesą sakant, niekas niekada nebūna tobula.

Nusipirkę blynelių su bananais sėdėjome lauke prie staliuko ir grožėdamiesi parko panorama, papūsdami karštą garą, mėgavomės kepiniu.

- Kodėl nevalgai? – pasiteiravo mosteldamas galva į mano rankoje laikomą blyną.

- Valgau, – atkirtau ir dantimis atgnybiau mažytį gabalėlį tešlos. Nenoriai sukramčiau, kąsnis sprangiai nuslydo gerkle. Nebuvau alkana, nors namie valgiau tik jogurtą iš ryto. Apetitas po ligos dingo. Visgi, kad nesukelčiau nerimo pakartojau veiksmą dar kartą.

Vaikinas nusijuokė, reikšmingai pasižiūrėjau į jį:

- Kas?

- Taip atrodo, kad valgytum šuns šūdą, – suglamžė servetėlę kartu su kartoniniu indeliu, – jei nenori nevalgyk. Juk niekas neverčia.

- Jei nusipirkau, tai nemesiu, – su pasidygėjimu pasižiūrėjau į blyną. Kvepėjo gardžiai, bet seilė nuo to burnoje nesikaupė.

- Duok, – Dovydas ištiesė ranką, – padėsiu tau.

Atidaviau jam blyną ir jis jį su nemažesniu pasigardžiavimu negu anksčiau sušlamštė. Baigę patraukėme tolyn parko takeliais.

- Dovydai? – mano balsas sušnarėjo vėjuje.

- Mm? – vaikinas pakreipė galvą laukdamas kol ką nors pasakysiu. Jis buvo toks gražus, skruostai rausvi, veidas taisyklingų proporcijų ir simpatiškas.

- Ar aš tau patinku? – paklausiau man galvos skausmą įvariusio klausimo.

Jis sustojo, o kartu su juo ir aš. Suėmęs delnais mano veidą pasilenkė, kad būtume viename akių lygyje. Jo delnai buvo šilti, todėl sužvarbę skruostai ėmė tirpti.

- Žinoma, kad patinki, – valiūkiškai šyptelėjęs pakštelėjo į nosies galiuką, – kodėl klausi? Manai eičiau su tavimi į pasimatymus, jeigu nemėgčiau? Migle, – atsidusęs atsitiesė ir apkabino mane, laikiau rankas sau prie šonų ir klausiausi jo kvėpavimo, – noriu su tavimi tiek daug nuveikti. Tiek daug, kad kartais darosi baisu. Bet nesvarbu. Tai mano problema. O su tavimi viskas gerai.

- Melagis, – sumurmėjau jam negirdint į jo striukės atlapus. Jei nebūčiau jo šiandien mačiusi kartu su Monika, jei tik nebūčiau nusileidusi į rūsį ir mano ausų nebūtų pasiekę jo žodžiai, krytis iš padebesių žemyn nebūtų toks skausmingas kaip dabar.

Kol jis mane laikė, kvėpiau jo kvapą, gėriau ir talpinau į atminties kertelę, nes nuojauta kažkur giliai po apgaulingais susižavėjimo sluoksniais kuždėjo, jog neilgai trukus man teks labai stipriai nusivilti, smarkiau nei dabar. Dar nespėjau plotis į žemę, tik palengva garmėjau apačion.

***

Mane ištiko rašymo krizė. Nei minčių, nei žodžių. Sunku, labai sunku ir tik meldžiuosi, kad kuo greičiau ši fazė praeitų. Žinau, kad mūza nepastovi, bastosi tai šen, tai ten ir nesitikiu, jog nuolat bus kartu, tačiau kai taip blogai, viskas ko trokštu, tai tik JOS. O jos, deja, bet nėra. Tad lieka pasikliauti tik savo varganais fantazijos likučiais, o juos susiurbus iki trupinio apsimesti, kad ne taip jau blogai. Nors galiu patikinti, taip nėra. Tad glaustai tariant, kitos dalies taip pat gali būti, kad teks palaukti. Keliausiu į medžioklę ir nepasiduosiu tol, kol mūza neatsidurs narve, patalpintame kažkur sąmonės užkaboriuose. 

Su meile,

SelinaSokolon <3