Migla rudenį

~31~

Monika kikendama nusimetė palaidinę, ji nugulė ant grindų nežinau kieno miegamajame. Net nebuvau tikras kieno tai namas ir vakarėlis. Simas pakvietė, o aš sutikau. Vis geriau negu sėdėti namuose ir dėlioti su Luku Lego. 

- Patinka vaizdelis? – raivydamasi Monika atsisegė liemenėlę, ji krito ten pat, kur palaidinė. Jos krūtys kaip ir maniau buvo didelės ir sultingos. Didesnės nei Austėjos, nebuvo nė ko lyginti. Ji priėjo artyn, nuleidęs akis stebėjau jos išsiviepusį veidelį. Ji bet kurią akimirką galėjo būti mano, – ko lauki? – paragino vesdama kelią per džinsų antuką, – nagi, Dovi. Padarom tai.

Giliai įkvėpęs nusukau nuo jos veidą ir pasižiūrėjau per langą, jo atspindyje stovėjo vaikinas ir pusnuogė mergina. Vaikino veidas nei kiek neatrodė apimtas ekstazės kaip būtų priderama šioje situacija. Anaiptol, jis buvo abejingas. 

- Žinau, kad manęs geidi, – ulbėjo Monika, prikišusi lūpas pabandė pabučiuoti kaklo linkį, nesusitvardęs sugriebiau už jos riešų ir ji aiktelėjo, – ką darai? – viauktelėjo. Atleidau pirštus ir ji išlaisvinusi rankas pasitrynė nuspaustas vietas.

Pakėlęs nuo grindų drabužius numečiau juos jai į skreitą, kaip tada Austėjai savo miegamajame. 

- Apsirenk. Neketinu su tavimi nieko daryti.

- Ką? – sumišusi ji pakėlė akis nuo drabužių į mane, – bet maniau, kad tu manęs nori.

- Kažkada gal ir norėjau, – sukišęs rankas į kišenes truktelėjau pečiais, – bet šiuo metu nebe.

- Dėl Miglės? – paniuro.

Linktelėjau.

- Dėl Miglės. 

Užvertusi galvą caktelėjo liežuviu ir perliejo mane neapykantos kupinu žvilgsniu. Atlaikiau jį, Monikos isterija man nieko nereiškė. Priešingai negu Miglės, tąkart per varžybas rimtai mane įsiutino, pasimečiau ir nežinojau, ką atsakyti, nes pabūgau, kad išgirdusi tiesą ji nusimins. Taip ir buvo.

- Ką tu toje vištoje matai? Eilinė merga ir tiek, – įkišo abi rankas į liemenėlės petnešas.

- Nevadink jos taip, – subariau griežtai, ji, be abejo, tik pavartė akis, – nereikia būti ypatingam, kad tave mylėtų. Ji man patinka tokia, kokia yra. Natūrali.

- O aš jau matai nenatūrali? 

- Nenatūrali, – pritariau taip užpildamas dar žibalo ant ugnies, – tu apsimetinėji tuo, kuo nesi. Mačiau su kokia panieka žiūri į Ernį, o jis kalba lygiai kaip aš.

- Nes jis durnas ir net ne gražus, – purkštelėjo ir užsitempė ant kūno palaidinę.

- Būtent, su tais, kurie tau nepatinka, elgiesi kaip su šūdo krūva. O prie kitų vaidini fainą paničką.  Esi totali veidmainė.

- Atsiprašau? – sunėrė rankas ant krūtinės, – šiaip jau tu pats ne auksinis.

- Prisipažįstu, – linktelėjau, – bet aš bent jau kaip tu neapsimetu, kuo nesu, prie kitų. Su visais elgiuosi vienodai.

- Ir ką tai turi bendro su Migle? 

- Ji su visais maloni. Net tokiom bjaurybėm kaip tu, kurios be sąžinės graužaties lipa per galvą, kad gautų ko nori.

- Dovydai! – įtūžusi iškėlė ranką, ketindama smogti, bet numušiau ją atgalia ranka.

- Net nebandyk. Moterų nemušu, bet pastumti galiu, – perspėjau grėsmingai, jos akyse blykstelėjo nerimas ir nežymiai atsitraukė. Žengiau artyn sukeldamas jai dar daugiau baimės, – žinau, kad nuteikei klasę prieš Miglę. Žema net tau, Monika. Tikrai šlykštu. 

- Eik šalin...

- Ne, – suspaudžiau jos petį ir ji aiktelėjo, – daugiau niekada taip nesielk. Su niekuo. Jei nepatinka Ernis ar Miglė, taip jiems ir pasakyk, o neik per aplinkui. Iš pasalų gelia tik gyvatės. Tokia man dabar ir esi. Nuo šiol elkis gražiai arba pačiai teks paragauti savo medicinos. Ar supratai mane? – papurčiau ją ir ji išsyk linktelėjo. Įbauginta be perstojo mirksėjo lyg norėdama išsklaidyti vaizdą su manimi, – gerai. Džiugu, kad supratom vienas kitą. O dabar turiu lėkti. Laukia nebaigti reikalai.

***

- Alio? – po nežinia kelinto skambučio pagaliau atsiliepė Simas.

- Kur Miglė? Niekur jos nerandu. Sakei, kad ji bus čia, – išpyliau greitomis dairydamasis po namą tos merginos.

- Aa... dėl Miglės, – kažkaip neaiškiai sumurmėjo.

- Kur ji? – sududenau griežčiau.

- Ji išėjo.

Sustojau ir lyg įkaltas į žemę stebėjau pro mane plaukiančia minią. 

- Kaip suprasti išėjo? Kada? Ir kur, blet? 

- Ką žinau? – nervingai nusijuokė, man visai nepatiko tas juokas, – atsivežiau ją pas save į namus, o ta apsibliovus kažkur pabėgo.

- Kaip tai pabėgo?!  – užrikau pajusdamas adrenalino antplūdį. Iškart pajudėjau iš vietos ir patraukiau link išėjimo, – ką tu jai pasakei?

- Nieko reikšmingo. Na gal buvo pora žodžių, kurie galėjo nepatikti, bet dėl jų susiparinti... seniukai, nesuprantu, kas jai pasidarė.

- Simai, nepisk proto ir sakyk, ką jai pasakei, – išėjęs į lauką susiradau motociklą. Reikėjo tikėtis, kad policija nepatruliuos ir sėkmingai nuvažiuosiu link tikslo. 

- Tiesą.

- Ką? – susiraukęs užsėdau ant motociklo.

- Klausei, ką pasakiau. Tai tiesą. Ji matė tave su Monika.

Garsiai keikdamasis persibraukiau veidą įsivaizduodamas, ką ji galėjo pamanyti matydama mus kartu. Reikėjo man anskčiau su Monika užbaigti reikalus. Ji visą savaitę trynėsi aplinkui, maniau, kad ko nors nori. Išties norėjo, gerai pasikrušti nepažįstamųjų name. 

- Jei ji grįžtų, nebekalbėk. Be to, kur ji išėjo?

- Neturiu žalio supratimo. Tiesiog ėmė ir išnyko. Bandžiau ieškoti, bet su gipsu ne kaži kur nueisi.

- Gerai. Tuoj atvažiuosiu ir pasižiūrėsiu, kas ten dedasi.

***

Miglės nėra. Niekur. Apžiūrėjau Simo namą, aplinkines teritorijas, netgi užsukau pas ją į daugiabutį, tačiau išėjusi kaimynė pasakė, kad Miglės namuose nėra nuo pat septintos vakaro, kai užsuko pas ją perduoti makaronų apkepo, kurio prisidarė ir nesuvalgė. Supanikavęs paskambinau jos draugėms, nei Airina, nei Tėja nežinojo, kur jų draugė pradingo. Sutarėme, jog jos parašys Miglės broliui ir jo paklaus.

Nuo tada praėjo penkiolika minučių. Sėdėjau Simo namuose ir roviausi plaukus iš nežinomybės. Lauke buvo siaubingai šalta, o jos paltas ir batai gulėjo Simo namų koridoriuje. Ji sušals. Ir ką ji sau galvojo išbėgdama pusnuogė.

Sukandau dantis. Velniai rautų, ir kur ji galėjo pradingti? Kodėl pabėgo? Ar viskas dėl manęs? Norėjosi persipjauti sau gerklę, kad tik atsilyginčiau už jos skausmą ir patirtą bejėgiškumą.

Gniauždamas plaukus ir be saiko nervindamasis sulaukiu pranešimo į telefoną. Simas atsisuko, pats neseniai susisiekė su tėvais ir broliu, kad padėtų ieškoti merginos.

Perbraukiau ekraną. 

Airina: Kajus parašė, kad su Migle nekalbėjo. Radot ją?

Gurgtelėjau. Visa problema, kad neradom. Nieko Airinai neatrašau. Paklaikęs pasižiūrėjau į Simą, jis buvo baltas kaip popierius. 

- Na kaip? - paklausė.

Papurčiau lėtai galvą:

- Blogai.