Migla rudenį

~4~

Pirmadienį klasiokai elgėsi su naujoku kaip su savu. Populiarieji vaikinai priėmė jį į savo gretas, todėl nuo šiol jis vienas jų. Monika – klasės gražuolė ir pažiba, ilgą laiką vizginusi uodegą apie Simą, persimetė prie Dovydo. Toks buvo naujoko vardas. Jis lyg koks magnetas traukė žmones, nors neturėjo nieko išskirtino kaip tik žvilgančias žydras akis ir padaužišką elgesį. Panašu, kad kitiems to užteko.

Prieš pirmąją pamoką sėdėjau viena suole ir klausiausi kaip naujokas kirkina Moniką. Nedariau to specialiai. Jie paprasčiausiai sėdėjo priešais mane, todėl neturėjau kur daugiau žiūrėti. Monika krizeno. Daug. Ir nuolat šypsojosi savo vaiskiomis rausvomis lūpomis. Nuolat svarsčiau, ką joms darė, jog jos tokios gražios. Dovydas, išsiviepęs kaip kvailys, palinkęs į merginą taip, kad nedaug trūko iki atsidurs jos krūtyse, ranka užkabindavo juodą liemenėlės petnešėlę, atidengtą atviro megztinio, ir paleidęs pliaukštelėdavo į odą. Kiekvieną kartą susiraukdavau, pagalvojusi apie sukeliamą skausmą, kurio Monika arba nejautė, arba labai gerai vaidino, kad nejaučia. Šitoks jų žaidimukas tęsėsi nuo pat tada, kai atėjau į mokyklą. Buvo koktu žiūrėti, o dar blogiau klausytis. Net kiti klasiokai keistai į juodu dėbčiojo. Tik kad jie to nepastebėjo.

Per pertrauką naujokas laidėsi nešvankiais juokeliais su savo naujaisiais draugais. Jo nebuvo įmanoma nepastebėti. Oranžiniai, išblukę, garbanoti, nors labiau pūsti plaukai krito kiekvienam praeinančiam į akis. Jis buvo kaip iš kitos planetos. Savitai, bet gražus. Gyvybingas. Truputį pasipūtęs, bet ši jo savybė kažkaip žavėjo. Jis žinojo savo vertę, buvo tikras savo nuomone ir dėl to iš kitų sulaukė pagarbos. O man jis nepatiko. Jo buvo visur ir per daug. Nemėgau pamaivų, o man kaip tik toks Dovydas ir pasirodė. Egocentrikas.

Po matematikos laukė istorija. Sėdėjau ir laukiau savo suolo draugės – Giedrės. Ji vienintelė nepasidavė naujoko įtakai, tačiau tai, kad dingo, mane suneramino. Per pertraukas visi tik ir kalbėjo apie Dovydą iš vienuoliktos c klasės. Tikėjausi, kad ji nepasidavė aplinkinių spaudimui ir nenusprendė prisijungti prie naujoko garbintojų ratelio. Likčiau visai viena.

Pamoka praėjo sklandžiai. Naujoko nebuvo, o Giedrė, nors truputį pavėlavusi, elgėsi kaip paprastai. Bent jau iki pamokos galo.

- Kalbėjau su Dovydu per pertrauką, – tarė man, pasibaigus pamokai, kai krovėmės vadovėlius su sąsiuviniais į kuprines. Sustingusi dėbtelėjau į ją. Ji švytėjo. Nors Giedrė niekada nešvyti.

- Tikrai? – abejingai nuleidau akis, – man jis nepatinka.

- Kodėl? Nėra jis jau toks blogas. Gal iš pradžių tik taip atrodo. Papasakojo man apie buvusią mokyklą. Pajuokavom. Visai jis nieko. Ai! Sakė, kad yra viena klasiokė, kuri užrietus nosį vaidina ledo karalienę. Turiu omeny, jis kalbėjo apie... – pakėliau į ją akis ir ji atsikrenkštė, nusukdama žvilgsnį į šoną, – klausyk, gal tu bent jau pabandyk su juo susipažinti? Nes dabar apie tave visi kalba.

Negrabiai užsimečiau kuprinę ant pečių. Nuo minties, kad tapau apkalbų šaltiniu, susigūžiau. Pasijutau maža. Buvau pratusi, kad į mane nekreipia dėmesio. Nebuvau įdomi nei populiariesiems, nei pastumdėliams. Jie gyveno savo pasaulyje, aš savo ir ši sistema man tiko. Tačiau staiga iš dulkės virtau briaujuoju ančiuku. Nors visai juo nenorėjau būti. Buvau nematoma ir tokia norėjau likti.

- Netikiu, kad esu tokia įdomi, jog kažkas mane apšnekėtų, – pasakiau jai kuo atsainiausiu balsu, kuris pabaigoje suplonėjo. Vidurius suko vien pagalvojus, kas laukia, kai ateisiu į bendrą pamoką su visa klase.

Giedrė užsidėjo kuprinę. Jos veido išraiška buvo neperprantama. Tik lūpa timptelėjo žemėn lyg šlykštintis, lyg gailint.

- Patikėk, kalba.

Nieko daugiau nesakė. Kartu išėjome laukti kitos pamokos.

Man užkaito ausys. Nesinorėjo tikėti tuo, ką pasakė. Bet kam Giedrei meluoti? Su naujoku vienintelė nesikalbėjau ir nerodžiau jokio noro tai daryti. Kaip tik – šalinausi jo lyg raupsuotojo. Manęs nesužavėjo jo asmenybė, tad kam turiu gaišti savo laiką bandydama jį pamėgti? Be to, nepriklausiau jo ratui. Tariamai kietuolių grupei. Esu jiems niekas. Dovydas manęs nepastebėtų net jei bandyčiau prievarta atkreipti jo dėmesį į save. Ir štai, jis pastebėjo mane, tik ne iš gražiosios pusės.

Tačiau kodėl turiu bandyti jam įtikti? Kas jis man? Kas jis šiai mokyklai? O juk toks pat niekas kaip aš. Nori dėmesio? Tegul ieško jo kitur, o ne iš manęs tikisi. Lyg kiekvienas moksleivis dabar turėtų jam įsiteigti. Egocentriškas mulkis. Neketinu su juo kalbėtis ir net jei ateityje buvo šansų, kad tą padarysiu, tai po to, ką išgirdau iš Giedrės, nieko nebeliko. Iš principo priimu tylos įžadus.

Dovydas

Pamokos pagaliau baigėsi. Pragaro ir kančių valandai išaušo galas. Buvom laisvi. Simas pakvietė visus iš mūsų rato parūkyti, tad sutartinai ėjome į susitikimo vietą. Prie kažkokio nudžiūvusio krūmo už mokyklos tvoros. Jau kartą ten buvau, pačią pirmą dieną. Trenkia ten šuns šūdu ir cigaretėmis. O po lietaus suplūktas purvas suminkštėja ir prilimpa prie sportbačių padų. Ne kokia vietelė, bet bent šis tas, kai norisi atitrūkti trumpam nuo realybės.

Lauke pūtė stiprus vėjas, todėl teko pastatyti velvetinės striukės kailinę apykaklę, kad apsiginti nuo šalčio. Senoje mokykloje rūkymo vieta buvo iškart mokyklai po langais, todėl eidavom be striukių. Niekas ten nežiūrėjo ir nekreipė dėmesio į rūkančius moksleivius. Todėl man ten taip labai patiko. Karaliavome mes, ne mokyklos administracija. Šita vieta buvo pragaras.

Kadangi klausiausi Gabrieliaus tirados apie jo mergą, nepastebėjau kaip kelyje išdygo nykštukas ir į mane atsitrenkė. Sugriebiau už smulkių pečių pirmiau negu pasižiūrėjau. O tada išvydau piktas žaliai rudas akis.

- Nori apsiversti ant nosies? – tariau linksmu tonu. Mergina atsitraukė per žingsnį, tad turėjau paleisti jos pečius.

Ji perliejo mane piktu žvilgsniu. Nebuvo nė kalbų, kuris čia kaltas. Aš pasipainiojau jos kelyje. Ne atvirkščiai. Ir net jei tai ne tiesa, ji akivaizdžiai šio fakto nepripažino arba nenorėjo pripažinti. Nieko netarusi, šalta kaip ledas nuėjo pro šalį. Nei labas, nei sudie. Kokia mandagi.

Švilptelėjau nusekdamas ją akimis. Draugeliai, stebėję šią sceną, kilstelėjo antakius, reikšdami užuojautą dėl tos panos elgesio.

- Nekreipk į ją dėmesio, – pamokė Gabis, – Miglė visada tokia.

- Kokia tokia? – paniekinamai paklausiau, – kas nors jai kamštį į subinę suvarė?

Nes panašu, kad būtent taip ir buvo. Ji vienintelė su manimi nesusipažino iš klasės. Laikiau tokias kaip ji keistuolėmis.

Draugeliai nusijuokė. Gabis numojo ranka.

- Ne. Ji su juo gimė.

Simas prunkštelėjęs pratrūko juoktis. Prisijungiau prie jo, o akyse tebestovėjo ovalus šviesus veidas ir degančios žaliai rudos akys.