Migla rudenį

~20~

- Aš jau čia! – suriko į galinį Tėjos namų kiemą įpuldama Airina. Tėja išpurkė arbatą ant žemės. Man akys ant kaktos užlipo. Airinos apranga švelniai pasakius buvo projokuojanti. Ar geriau sakyti vulgari.

- Seni, kas čia?! – padėjusi puodelį ant nušąlusios žolės Tėja parodė pirštu į Airinos krūtinę.

- Dalyvavau fotosesijoje. Kas jums nepatinka? – sumaurojusi klestelėjo į laisvą sulankstomą žalią kėdę.

Pakraupusios su Tėja žvelgėme į ilgą Airinos iškirptę. Tokią ilgą, kad galvą guldžiau, jog medžiagai šiek tiek pasislinkus žemyn, matytųsi spenelių aureolės. Kartais Airina už pinigus pozuodavo prieš objektyvą. Uždarbis nedidelis, bet papildomai gaudavo reklamuojamą prekę – drabužius, kosmetiką, juvelyrikos dirbinius, kelionių bilietus, ir panašiai. Jei tekdavo fotografuotis mados žurnalui, būdavo kažkokia tema. Niekaip neįsivaizdavau, kokia tema buvo dabar. Airinos palaidinė buvo juoda, nusėta spindinčiais tamsiais karoliukais, iškirptė kvadratinė ir dvimetrinė. Ant viršaus buvo užsivilkusi savo odinį paltą, kuris buvo susagiotas tik ties juodų kelnių dalimi.

- Bruh, tavo papai lipa per kraštus, – Tėja nuėjo iš termoso įpilti draugei arbatos.

Sėdėjome ant pievos, šalimai nutriušusio milžiniško batuto. Priešais stovėjo mūrinis šviesus trijų aukštų Tėjos tėvų namas. Viduje virė gyvenimas, bet išorėje buvo pakankamai ramu, todėl ir pasirinkome šią vietą. Oras lauke buvo gražus – švietė saulutė, jutosi drėgna šiluma, tad nereikėjo prisirengti dešimt sluoksnių drabužių. O kai kam užteko nepilnai vieno – dėbtelėjau į Airiną.

- Sakai? –Airina priglaudusi smakrą prie krūtinės pasižiūrėjo į savo iškirptę, – nežinau... man visai simpatiška pasirodė šita palaidinė.

- Nė kiek neabejoju, – leptelėjau pasidėdama puodelį ant sukryžiuotų kelių. Jei kam ir galėjo patikti tokio tipo drabužiai, echem, kekšiški, echem, tai nebent Airinai.

- Še, – Tėja padavė Airinai puodelį ir atsisėdo į vietą, – tu tik nevaikščiok taip apsirengus mieste. O tai išprievartaus.

- Na jau... – Airina papūtė į garuojančią arbatą, – gyvenam ne babučių laikais. Nieko man nenutiks.

- O tu nežinai, koks už kampo pakrypęs berniokas tave stebi.

- Jei stebi, tai turi gerą skonį, – ir siurbteldama arbatos pamerkė mums akį.

- Vieną dieną prisikalbėsi, Airina, – perspėjau ją stebėdama iš padilbių. Airina buvo graži mergina, o tokioms dažnai gyvenimas nelengvas. Aplinkui tyko vieni keistuoliai.

- Baikit, mergos. Rimtai. Aš saugi, – nuleidusi puodelį įtikinėjo, – o šiaip, - akys sublizgo kaip sagutės, – dėl ko susirinkom? Kokią problemą spręsim?  – žiūrėjo į kiekvieną.

Apsilaižiau lūpas, padėjau puodelį ant žolės. Po pamokų paskambinau Tėjai mat iškilo svarbus klausimas. Toks svarbus, kaip gaisrininkų gaunami pranešimai. Ji iškart sukvietė mus pas save. O kadangi viduje zujo jos didelė laiminga šeima, teko burtis lauke prie to seno apiplyšusio batuto. Iš garažo Tėja parvilko tėvo žvejybai skirtas sulankstomas kėdes ir termosą. Sąlygos šiaip jau ne pačios prabangiausios, bet skųstis negalėjau, patogiai sėdime ir kalbamės. To juk ir atėjau.

- Noriu su jumis pasikalbėti, – prabilau, – tiksliau... pasipasakoti. Pastaruoju metu mano gyvenime tiek visko vyksta. Net nežinau nuo ko pradėti, – skėstelėjau rankomis gūžteldama pečiais.

- Pradėk nuo temos, – Airina užmetė koją ant kojos atsilošdama. Nujautė, kad laukia ilgas pasakojimas.

- Na gerai, – atsidusau, – tuomet meilė...