Migla rudenį

~2~

Buvo ankstyvas ūkanoto rudens rytas. Tamsuma ne taip seniai prasisklaidė, pro langus sklido vaiduokliška balta šviesa, o plikos šakos krebždeno mokyklos palanges. Tokiu oru labiausiai mėgau pasivaikščiojimus parke, kai po kojomis čeža lapai, o šaltas vėjas plaiksto palto atlapus. Niūruma derėjo man. Nesijausdavau tada tokia vieniša, būdavau pati su savimi, leisdama mintis klajoti pavėjui. Bet šiandien to padaryti negalėjau. Priešaky laukė ilgas tvarkaraštis, o po mokyklos turėjo apsilankyti brolis su sužadėtine.

Ėjau į dailės pamoką. Po pažasčia spaudžiau bloknotą eskizams. Pečius spaudė kuprinė, prigrūsta sunkiasvorių vadovėlių ir pieštukų rinkinys, kurį gavau dovanų Kalėdų proga nuo tetos. Buvau savimi užtikrinta. Kadangi sėdėjau viena, pačiame klasės priekyje, manęs niekas netrukdė. Planavau pabaigti praeitos savaitės darbą. Žinojau, kad jeigu pradėsiu dabar, iki pamokos galo likus penkiolikai ar dešimčiai minučių, galėsiu išeiti. Mokytoja man nenuolaidžiavo, tačiau matė, kad stropiai atlieku pavestas užduotis, nesiožiuoju ir neužsiimu niekais, todėl visada man buvo maloni. Kai paprašydavau, kad paleistų prieš suskambant skambučiui, kad galėčiau nueiti paskaityti į biblioteką, sutikdavo.

Pirmiausiai įėjusi į kabinetą pastebėjau susibūrimą. Prie paskutinio suolo stovėjo būrys klasiokių, apspitę nepažįstamą jaunuolį. Jis buvo klubais atsirėmęs į suolą, rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Šypsojosi. Veidas - malonus. Oda šviesi, lygi ir įsitempusi, tarsi prinokusio persiko. Skruostai be gramo riebalų, raustelėję ir tas raustelėjimas darė jį švelnesniu. Sustojau, nors buvau tik ką perlipusi slenkstį. Nesumojau kaip reaguoti. Klasės draugai su vaikinu kalbėjosi entuziastingai. Kiekvieno akyse degė neslepiamas smalsumas ir nekantra – norėjo atkreipti nepažįstamojo dėmesį. Man pro šoną prasibrovė pora mergaičių. Pažiūrėjau į jas, viliantis sulaukti paaiškinimo, kas dedasi, bet jos su tokiu pat susidomėjimu kaip kiti, metusios kuprines ant pirmo pasitaikiusio suolo, prisijungė prie būrio. Likau nieko nepešusi. Pažvelgiau į vaikiną ir mūsų akys susitiko.

Nežiūrėdavau į akis ilgiau nei reikia. Mane baugino intensyvus akių kontaktas ar tie, kurie nesibodėjo to daryti. Tarsi lunatikai spoksodavo į tave ištisą minutę be jokios priežasties. Kadangi nemėgau jausmo, kuris apimdavo, kai kiti mane nužiūrinėdavo, pati vengdavau taip elgtis. Tačiau pažvelgusi į vaikino akis, nieko negalėjau sau padaryti, buvau lyg užhipnotizuota. Jo žvilgsnis, nepaisant to kaip surimtėjo, žibėjo mėlyna šviesa. Akys spinduliavo gyvybingumu. Lyg vandenynas, apšviestas saulės, kai spinduliai išsiskleidžia lyg auksinis paklotas ant skysto paviršiaus. Panorau prieiti. Prisijungti prie kitų, užduoti klausimų, patraukti jo dėmesį į save. Toptelėjo, kad jeigu jis man skirtų bent minutę, tapčiau ypatinga. Kodėl - nežinau. Leidausi suviliojama.

Jau norėjau prieiti. Atsistoti pačiame rato gale, galbūt pasakyti, kad mūsų klasė visai šauni, ar dar ką, kas šaus tą akimirką į galvą. Lyg bukaprotė dėjau žingsnį, o tada vaikinas nusisuko. Jis nusišypsojo Monikai – gražiausiai mūsų klasės mergaitei ir arčiausiai jo stovinčiai. Tik dabar pastebėjau, kad ji be perstojo bėrė žodžius.

- ...su Lapikauskiene geriau nesipykti, nes po to, kai užsisės, tai iki metų galo. Ji kvaila senė. Sako, norit, skųskitės auklėtojai, bet jeigu tik pasakysi ką, pamiršk gerus pažymius. Ir nieko jai nepadarysi. Net direktorė jai nuolaidžiauja. O žinai kodėl? Nes jos vyras finansuoja mokyklą. Sakau, reikia, kad tėvai rinktų parašus ją atleisti. Mano mama tai tikrai pasirašytų...

Atsidusau, nepastebėjau kaip buvau sulaikiusi kvapą. Dar kartą pažiūrėjau į vaikiną, bet labai trumpam. Jis linkčiojo į taktą, nors nežinia ar ką per šią balsų maišalynę girdėjo. Nebent Moniką, kuri stovėjo taip arti, kad panorėjusi galėjo petimi atsiremti jam į krūtinę.

Suspaudusi eskizų bloknotą nuėjau tiesiai į klasės prieky. Net nepasukau galvos eidama pro susispietusius klasiokus. Susidėjusi priemones kaip paprastai – pieštukus stalo viršuje, o bloknotą per vidurį – atsisėdau ir pradėjau piešti.

Raukiausi. Pasirodžiau kaip kvailė, ketindama prie jo prieiti. Jis tikriausiai matė mano bandymą. Nebent buvo per daug išsiblaškytas publikos, kad atkreiptų į mane dėmesį. Gal taip ir yra. Jis į mane pasižiūrėjo, nes niekas kitas be manęs nestovėjo prie klasės durų ir nespoksojo į jį tiek ilgai kiek aš. Kito paaiškino nėra, kodėl pasirodžiau jam įdomi. Net neįdomi, viso labo – sužadinau smalsumą. Anksčiau, rugsėjį, nugirdau kalbant, kad turėsim klasėje naujoką, bet nesitikėjau, kad jis atvyks rudens viduryje. Sklido apkalbos, kad jį išmetė iš buvusios mokyklos dėl blogo elgesio. Tai paaiškintų, kodėl jis toks vėlyvas. Iš pažiūros nepanašus į klasės išdaigininką, bet kita vertus, dabartinis klasės juokdarys – Simas – turėjo bene geriausius pažymius, tačiau elgėsi lyg idiotas. Turbūt geriau palaukti ir pačiai įsitikinti, koks jis yra, negu kliautis kitų plepalais. Žmonės moka kalbėti, tik retai, kada jų žodžiai būna tiesa.

Prasidėjus pamokai girdėjau kaip mokytoja pasikvietė naujoką, garsiai kalbino – specialiai, kad mes girdėtume, o jis pakiliai nuteiktas linksmo jos tono, noriai ir drąsiai atsakinėjo. Jiedu pajuokavo ir klasė prajuko. Aš vienintelė nesijuokiau. Sėdėjau palinkusi virš piešinio, nemačiau nieko kito kaip tik pilką pieštuko galą ir baltus lopus piešinyje. Privalėjau juos pašalinti. Kai mokytoja pasakė vaikinui, ką jam reiks daryti, jis nieko neatsakė. Grįždamas į vietą sustojo per kelis suolus nuo manęs. Šnektelėjo su populiariaisiais klasės vaikinais. Jie pakvietė per pertrauką nueiti į lauką. Likusią pamokos dalį klausiausi jo pokalbių su kitais. Jis mažai kalbėjo, dauguma norėjo papasakoti apie save, mokyklą, klasę ir draugus. Parodyti kaip pas mus viskas ,,kietai", nors kuo istorijos šelmiškesnės, tuo graudžiau skambėjo.

Baigiau piešinį praėjus pusei pamokos. Nudžiugusi dėl likusio laisvo laiko nuėjau pas mokytoją. Stovėjau jai prie šono, kol ji pasidėjusi eskizą ant stalo aiškino man kaip galėčiau kitą kartą pasitobulinti. Palinkusi, sunėrusi rankas už nugaros pritariamai linksėjau. Klasėje buvo tylu, todėl darėsi nejauku žinant, kad kiti klausosi mūsų su mokytoja pokalbio. Norėjau pakelti akis ir patikrinti ar naujokas į mudvi žiūri, bet susilaikau. Na, ir kas, kad žiūri? Kas man iš to? Tegul. Jam juk įdomu, viskas nauja.

Mokytoja baigė, įsidėjo piešinį į mūsų klasės aplanką, palinkėjusi geros dienos nusisuko. Nuėjusi nuo stalo susirinkau iš darbo vietos priemones. Klasėje vėl prasidėjo pokalbiai. Užsimečiau kuprinę ant pečių.

Pasiekus paskutinius suolus mokytoja mane pašaukė. Taip nenorėjau atsisukti. Buvau tikra, į mane žiūrės visi. Galėjau rinktis – eiti sau, apsimetant, kad neišgirdau jos ir taip užsitraukti mokytojos nemalonę arba išklausyti jos, suteikiant progą klasiokams į mane spoksoti. Pasirinkau pastarąjį variantą. Mokytojai man reiškė autoritetą, buvau hierarchijos laipteliu žemiau jų ir neketinau jiems nepaklusti. Sustingusi tarp dviejų suolų laukiau, ką ji pasakys.

- Ar atidavei ,,Baleriną"? – paklausė, lėtai sukdama akis nuo kompiuterio ekrano prie manęs. Tamsiai vyšniniai akinių rėmeliai apvedė jos klausiamas akis. Žiūrėjo pro jų viršų.

Kvailai į ją vėpsojau. Bandžiau prisiminti baleriną, bet tyla mane blaškė. Kiti laukė mano atsakymo. Patryniau pirštais drėgną delną tarsi trupindama meduolį. Nepadėjo, nei trupučio nenurimau. Mokytoja kilstelėjo antakį, laukdama, ką pasakysiu. Susiraukusi mąsčiau. Tada prisiminiau.

- Taip. Jau seniai. Yra pažymys dienyne, – atsakiau perpus ramiau nei jaučiausi.

Mokytoja sutarškėjo klavišais. Laukiau. Mes visi laukėm. Norėjosi sprukti. Persibraukiau abiem rankom plaukų sruogas. Plaukai nuo aliejų ir serumų buvo švelnūs ir šilkiniai. Brolio sužadėtinė perdėtai rūpinosi išvaizda, todėl nepatingėdavo ir man atsiųsti grožio priemonių. Jos nuomone, moteris privalo prisižiūrėti. Sutikau su ja. Mano mama net ir išeiginėmis dienomis po namus vaikščiodavo apsirengusi taip, kad panorėjusi galėtų šokti į automobilį ir važiuoti į restoraną, nesijaudindama, kad apsijuoks. Buvau panaši į ją.

‐ Matau. Viskas gerai, Migle. Gali eiti.

Linktelėjau, nors ji to nematė. Nekilo pagunda atsiliepti balsu, būti girdimai kitų. Sukausi eiti. Laukė biblioteka, knyga ir ramybė iki kitos pamokos. Mirktelėjau sutikusi primerktas naujoko akis. Sėdėjo stalo gale, pasiėmęs iš kažkur kėdę. Stalas buvo visas apsėstas. Aplinkui tik populiarūs klasės vaikinai. Jie manęs nepastebėjo, buvau jiems nematoma, kaip visada. Juokėsi iš savo pokštų, išsidirbinėjo, nepaisant to, kad pamoka jau ėjo į pabaigą, o jie nieko nepadarė. Žvilgtelėjau į naujoko eskizą. Gal tik sekundei. Tada nusisukau ir kuo skubiau išėjau iš kabineto. Jis piešė Džokerį, animacinę versiją, tokią tikslią, kad bemaž buvo galima pagalvoti, kad lankė dailės mokyklą. Tačiau jis mėgėjas. Bent jau taip tvirtino naujiesiems bičiuliams prie stalo.