Migla rudenį

~24~

Dvidešimtąjį kartą nusičiaudėjau. Ir taip visą mielą dieną. Išsitraukusi servetėlę išsišnypščiau nosį, raukšles po šnervėmis graužė, jos buvo nutrintos iki raudonumo. Ašarotomis akimis pasižiūrėjau pro langą, lauke siautėjo siaubinga liūtis – tamsu, paniurę, lapai pliekė stiklą. 

Prisiminiau praėjusį sekmadienį ir dar kartelį liūdnai pakišau nosį servetėlei. Savaitgalį nebuvo blogai, grįžusi po vakarėlio išsimiegojau, kitą dieną susitvarkiau namus ir nuolat rašinėjausi su Dovydu. Buvo idealu... iki pirmadienio. Nuo jo praėjo dvi dienos, o aš vis dar leisgyvė tysojau namuose. Nėra šansų, kad iki savaitės galo pasveiksiu. Vis per savo kvailas užgaidas eiti į lauką susigadinau sveiktą, nebūčiau vaikščiojusi basomis, nebūtų taip nutikę ir nereikėtų praleidinėti pamokų.

Smarkiau susisupusi į vilnonį kardiganą nuėjau išmesti servetėlės. Žvilgtelėjau į puodą ant dujinės, jame kunkuliavo sultinys. Pradėjau virti anksti ryte, o dabar jau po pietų, tikėjausi, kad skonis bus dangiškas, nes kitu atveju gaila iššvaistyto laiko ir pastangų. Sveikatos visiškai neturėjau, viskas, ko norėjosi, tai gulėti lovoje pririjus nuskausminamųjų vaistų, nes be jų laužė kaulus, o galva skilo perpus. Kad ir ką pasigavau, tas gyvis buvo nuožmus.

Sustingau pakėlusi dangtį nuo puodo, pamaniau, prasidėjo haliucinacijos, tačiau durų skambutis sučirškė antrąsyk. Nustebusi ir svarstydama, kas galėtų mane tokios būklės lankyti, kai visus pažįstamus prisargdinau neiti, patupdžiau dangtį į vietą ir žengiau koridoriaus link. Pakeliui veidrodyje susiglosčiau plaukus. Neatrodžiau labai blogai – vilkėjau laisvai krentančiu kreminiu kostiumu ir rudu kardiganu, plaukai iššukuoti vilnijo ant nugaros. Ir jei ne verkiančios akys bei nutrinta nosis, būtų padoru.

Žvilgtelėjusi per akutę suspaudžiau palaidinę prie krūtinės. Ką daryt, ką daryt. Dar kartą nubėgau pasižiūrėti į veidrodį, radusi lūpų balzamą pasitepiau juo, plaukus ties šaknimis patryniau suteikdama purumo, norėjau atrodyti tarsi atsaini koketė. Pasikraipiusi nusprendžiau, kad tiks.

Grįžusi virpančiais pirštais atsukau raktą ir pasitikau svečią savo firmine ,,laba diena, aš maloni mergina" šypsena. Priešais stovintis Dovydas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, taip ir maniau, kad reikėjo labiau pasitvarkyti. 

- Aš sergu. Juk rašiau tau, – tariau šypsodamasi pro sukąstus dantis. Nosį pakuteno šaltukas, iš paskutiniųjų tramdžiausi nenusičiaudėjusi.

- Taip... – nutęsė vis taip pat mane nužiūrinėdamas, – atsimenu. 

- Tai... kodėl tu čia? – parodžiau į jį ištiesta ranka. Nenorėjau pasirodyti nemandagi, tačiau mažų mažiausiai troškau būti matoma savo simpatijos serganti. Mano išvaizda ir taip ne stebuklai, o dabar prilygo katastrofai. Turėjau prieš jį atrodyti nuostabiai, juolab kai jis pats buvo lyg iš paveikslėlio nužengęs popkultūros dievas. Įdomu, ar nutuokia, jog ta oranžinė velvetinė striukė jam baisiai tinka. Spėjau, kad žino, kitaip nebūtų vilkęsis.

- Gavom iš istorijos užduočių, todėl pasisiūliau nunešti. O kadangi sergi, atėjau su lauktuvėmis, – kilstelėjo baltą maišelį, kaip pro kraštelį pastebėjau, su obuoliais.

Jis ištiesė obuolius ir aš paėmiau. Tuomet pasirausęs kuprinėje įteikė istorijos lapus. Toliau jam nebeliko prasmės stovėti prie mano slenksčio, o vis tiek kaip įkaltas stirksojo. Darėsi nejauku. 

Kai atsikėlusi permąsčiau viską, kas nutiko skaitymo kambaryje, norėjau iš gėdos numirti. Iš kur pas mane tiek drąsos buvo? Pati ėmiausi iniciatyvos bučiuotis. Ne gana to, Dovydas man paliko dovanėlę, kai moviausi suknelę žemyn, ant šlaunies radau violetinę mėlynę. Jis mane lietė tokiuose provokuojančiose vietose, o aš leidausi, tarsi neturėdama savigarbos. Tiesa, buvau prigėrusi, bet vis tiek ne tokia girta, kad nieko neprisiminčiau, valdžiau savo kūną ir kalbą, žinojau, ką darau. Ir pasielgiau kaip visiška paleistuvė.