Migla rudenį

~28~

Tiksliai nesupratau, kas nutiko tarp klasės panų, bet ir nesigilinau, užteko savo problemų. Patalpinau telefoną į džinsų kišenę ir niūriai dėbtelėjau į raudoną žvėrį prie namo – ,,Harley-Davidson Road King" motociklą. Tai galėjo reikšti tik viena – atsibeldė tėvas. Artėdamas lauko durų kryptimi bandžiau suimti save į rankas, seniai su tėvu matėmės, per paskutinį apsilankymą permiegojo su motina pažadėjęs aukso pilis ir paliko raudančią man ant peties. Po tokio atsisveikinimo nedegiau noru pasimatyti, tiesą pasakius, mieliau išmalčiau jam snukį įsakęs daugiau niekada nebesirodyti mūsų namuose. Su apmaudu persibraukiau plaukus, gaila ne nuo manęs tokie dalykai priklausė.

Užsukęs į svetainę sustingau kaip gatvėje pašautas baimės, kilusios dėl dideliu greičiu į tave lekiančios mašinos. Mama tirpo tėvo glėbyje, o Lukas prie jų kojų tiesė į viršų rankas, prašydamas pakelti. Scena kaip iš sukruštos reklamos apie laimingą šeimynėlę. Mama pasižiūrėjo į mane pro tėvo petį, jos žydros akys žibėjo nuo ašarų ir man sutraukė skrandį ją tokią matant. Žinojau kaip bus, ji vėl patikės tėvu nesvarbu kiek kartų jis ją jau apmulkino, ji taip beprotiškai buvusįjį mylėjo, jog negalėjo susitaikyti su mintimi, jog jis tėra niekam tikęs vyras.

Aš irgi kažkada pasiklioviau tėvu, maniau, kad jis mūsų globėjas, didvyris, pasirengęs stoti į akis su pavojais ir mus ginti. Trupiniai meilės, kuriais mus retais atvejais apibarstydavo man reiškė daugiau nei piratui lobis. Dievinau jį ir tikiu, kad kažkuriuo metu jis mums jautė tą patį. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojom, kai su mama šeštoje klasėje nuėję pas mano auklėtoją radome tėvą glamžantį jaunosios pedagogės krūtį. Jie mūsų nė nepastebėjo, taip buvo įsijautę į savo veiklą, kad neatsisuko net tada, kai mama paėmusi mane už rankos išsivedė į koridorių. Buvau sukrėstas regėto vaizdo, nekenčiau tėvo ir visą kelią iki namų mamai priekaištavau, kad jis niekam tikęs, jog aš jį sumušiu, o ji tik tylėjo, niekaip tuo metu nesuvokiau, kad mamai tėvo išdavystė buvo dvigubai skaudesnė nei man. 

Seniai praėjo tie laikai, kai ėmiau jausti tėvui ką nors daugiau negu nusivylimą ar pyktį. Jis smukęs. Mano gyvenime jo nebėra, tik mama su mažuoju broliuku nesiliauja teikę vilčių, kad tėvas pasikeis, taps geresniu vyru ir tėvu. O aš žinojau, kaip tada jis nesudvejojo užsiversti ant stalo mano progimnazijos auklėtojos, taip nesuabejos ir dabar iškrėsti kokią kvailystę. Jam visas gyvenimas buvo nesibaigiantis nuotykis, tėvas niekada nesuaugs. 

- Dovydėli! – paleidęs iš rankų mamą tėvas pasitiko mane kviesdamas pas save į glėbį. Nebyliai praėjęs pro šalį išsidrėbiau ant sofos. Juk nemanė, kad sutiksiu glebėsčiuotis. Tėvas nervingai šypsodamas pašnairavo į kadaise turėtą žmoną, mama švytėjo ir dėlto laikiau ją visiška kvaiša.

- Boli, tetis ataziavo, – krykšdamas iš laimės man ant kelių susirangė Lukas. Perbraukiau per jo siaurą nugarą, mažius buvo naivus dėl patirties stokos, bet mama... ji buvo akla.

- Matau, – dėbtelėjau į tėvus.

- Ar ilgam liksi? – mama nusivedė tėvą ant sofos.

- Kol sutvarkysiu reikalus.

- Pamaniau, gal šįkart pabūsi... – susidrovėjusi mama nudelbė žvilgsnį sau į kelius. Buvo koktu į ją žiūrėti, tegul dar ima jam batus laižyti.

- Pupa, jau kalbėjom apie tai, Žinai, kad negaliu, – suėmė jos rankas, nuo kreipinio mamos žandai užsiplieskė ugnimi, – tačiau aš visada šalia, jei tik ko reikia, kreipkis.

- Aš apie ką kitką mąsčiau. Pagalvojau, jei jau mes visi kartu... na tu supranti... – truktelėjo pečiais nusijuokdama, – nežinau net kaip pasakyti. Nekreipk dėmesio. Taip džiaugiuosi, kad esi su mumis, jog nebesurezgu minties.