Migla rudenį

~3~

Namai laukė tamsūs ir nebylūs. Po tėvų mirties karaliavau juose viena, brolis nepakėlęs minties apie gyvenimą kartu su prisiminimais apie mamą ir tėtį iškart po laidotuvių išvyko į Vilnių. Prašiau jo pasilikti, taip pat kaip jis buvau pakraupusi dėl bute šmėžuojančių vėlių, rodos kiekvienas daiktas buvo prisigėręs tėvų esybės. Bet jam visko buvo per daug, o aš per maža, kad paprieštaraučiau. Nusileidau neturėdama šansų laimėti.

Pirmieji mėnesiai slinko lėtai, turėjau pratintis, kad nuo šiol esu už save atsakinga. Brolis kas mėnesį pervesdavo pinigų, savaitgaliais aplankydavo. Rūpinosi manimi kiek išmanė, bet jis pats dar buvo vaikas, tad nesitikėjau, kad supras tai, ką gali tik patyrę suaugusieji. O ir pačiam dar visas gyvenimas laukė prieš akis, todėl pareigą šeimai ir asmeninius tikslus atskirdavo taip, kad didžioji dalis dėmesio kliūdavo pastarajam. Nekaltinau jo dėl to. Bet kuris kitas brolis panašioje situacijoje būtų atidavęs seserį auginti giminėms, o jis mano globą užsikrovė ant savo jaunų pečių ir dėl to nei kartelio nepareiškė jaučiąs neteisybę. Tam reikėjo daug drąsos. Visada liksiu jam už šį rūpestį skolinga.

Butas kaip paprastai pasitiko tuščiais kambariais. Buvęs tėvų miegamasis nepraėjus nei metams po avarijos virto svetaine. Šiaip ar taip mūsų šeima bet kuriuo atveju rinkdavosi tenai žiūrėti filmų ar laidų, nes tik ten turėjom televizorių. Todėl kai brolis vieną dieną parvykęs namo pranešė, jog miegamasis taps poilsio kambariu, labai nenustebau ir nenusiminiau. Retai ten eidavau, pernelyg daug nostalgijos jame buvo prisikaupę. Užeidavau išimtinais atvejais užsimaniusi pajusti tėvų artumą. Tada atsiguldavau per lovos vidurį ir įsikniaubusi į tėvų pagalvę uosdavau jų kvapo likučius, taip save tikindama, kad jie vis dar čia, gyvi, kartu su manimi. Pardavus senus baldus ir juos pakeitus naujais, sienas ir grindis perdažius, kambarys pasikeitė negrįžtamai. Ir juo geriau. Nekenčiau tų silpnumo akimirkų miegamajame labiau nei savo vienatvės. Dabar bent jau galėjau būti tikra, kad niekas namo neparvažiuos, tėvai pranykę su visam.

Be svetainės butas turėjo jaukią šviesią virtuvę, du vaikų kambarius, holą ir vonios kambarį, kuriame nuolat kapsėjo kriauklės čiaupas. Buvau išsikvietusi santechnikus, bet net jie nerado paaiškinimo, kodėl tas nelemtas čiaupas praleidžia lašą vandens. Teko susitaikysi, kad jis amžiams drums namų tylą. Kuri šiaip jau buvo gana kurtinanti. Kol nieko nebūdavo namie, galėjai pamanyti, kad butas negyvenamas. Kai nuo gatvės prie parko žvelgdavau į trečio aukšto langus, matydavau ne ką kitą kaip tuštumą, paliktus gėlių vazonus balkone ir niekur neslenkančius šešėlius. Jie lyg tyčia nejudėdavo, nors saulė leisdavosi. Kartą stovėjau taip valandą, kad įsitikinčiau, jog klystu, bet šešėliai buvo nepermaldaujami. Namai buvo mirusiųjų ir vienišių karalystė, o laikas juose pamesdavo savo rodykles.

Brolio su sužadėtine sulaukiau tuojau po mokyklos. Valgyti nieko negaminau specialiai, jie atsivežė du maišelius restorano maisto. Virtuvėje susėdę prie baro stalo kabinome dar karštus spagečius su bolonezės padažu. Rydama kąsnius stebėjau riebaluotus šviesius brolio plaukus. Įdomu, kiek dienų jų nesiplovė. Ar vėl dirbo iki išnaktų? Dažniausiai taip būdavo, kai brolis pasilikdavo dirbti viršvalandžius kontoroje. Tada pamiršdavo miegą, maistą ir higieną. Nebuvo taip, kad mylėjo savo darbą ir dėl jo kraustėsi iš proto. Ne, jis paprasčiausiai norėjo užsidirbti daugiau, o kontoros galva jam tokią galimybę suteikė. Jis ja ir naudojosi. Tik kodėl Oreta jam leido? Nusukau akis į jo sužadėtinę, trumpaplaukę pelenų atspalvio blondinę, šakute sukančią makaronus. Ji rūpinosi broliu taip kaip senais laikais visos moterys rūpinosi savo vyrais - su besąlygišku atsidavimu ir meile. Dažniausiai priekaištaudavo jeigu brolis persidirbdavo, o jis paveiktas jos nuogastavimų nusileidavo.

Atsigėriau iš taurės. Nesumojau kaip paklausti, ar tarp jų viskas gerai. Jeigu moteris nesibara, o vyras aria kaip jautis, tai gali reikšti tik viena, kad kažkas šeimoje ne taip.