Migla rudenį

~9~

Ilgaplaukė garbanė apglėbusi mane rankomis per liemenį lūpomis glamonėjo skruostą. Girdėjau į ausį šnabždamus žodžius:

- Tu tokia gražutė... Smagu, pupule.

O aš traukiausi nuo jos. Stūmiau, bet beviltiškai. Jos oda buvo lyg klijai. Man atsitraukus tįsdavosi permatomos gijos, kurios iki galo neleido atitrūkti.

- Pupule, pupule... – šnabždėjo balsas.

- Ne, – purčiau galvą, – nenoriu...

Pajutau dilgtelėjimą rankoje ir prabudau. Gulėjau dvigulėje savo lovoje. Nesuvokdama, kas dedasi, pažiūrėjau į savo ranką prie peties. Ji degė raudoniu. Tėja man trenkė.

- Kelkis, miegale, – subarė jau prabudusi Tėja. Gulėjo man iš dešinės. Kitoje pusėje į patalus įsiraususi miegojo Airina. Iš po kaldros kyšojo tik kuokštas viršugalvio plaukų. Staiga viską prisiminiau. Kaip antrą nakties parvažiavom pas mane į butą. Paskubomis nusipraususios apsirengėme, ką radome pas mane spintoje, ir griuvome į lovą miegoti.

- O Dieve... mokykla, – prisiminiau.

- Aha, Einšteinai, ir pati žinau, – Tėja ropštėsi iš lovos. Kaip po naktinių šėlionių buvo stebėtinai koordinuota ir vikri. Iššokusi iš lovos vienais apatiniais ir trumpais marškinėliais, pradėjo rankiotis nuo grindų daiktus, – man už valandos bio kontras. Reikia greičiau ruoštis, – suniurnėjo grūsdama į kuprinę vakarykštę suknelę, – Migle, aš pasiskolinsiu iš tavęs kokį drabužį. Tu nieko prieš? Nes ta suknelė žiauriai smirdi.

- Taip, žinoma. Gerai, – priešingai nei ji negebėjau taip greitai atsigauti po miego ir man dar reikėjo laiko išsklaidyti košmaro nuotrupas.

- Ai, pakelk tą pindą. Po to pramiegos pamokas.

- Airina? – pasisukusi į draugę švelniai ją pajudinau už peties. Nei krust, – Airina, kelkis, – pabandžiau dar sykį. Bet draugė buvo kietai įmigusi ir negirdėjo.

- Labas rytas! Žemė kviečia Airiną! – Tėja pripuolusi iš kitos lovos pusės subliuvo mūsų trečiajai draugei į ausį ir taip ėmė purtyti už peties, kad ana vos neišsiritino iš lovos, – alio! Laikas keltis, grizli.

- Eik pist, fėja, – Airina vos pramerkusi užburkusias akis piktai dėbtelėjo į draugę ir atsisuko į mano pusę.

- Ką pist? Tave? – Tėja išsišiepusi pamerkė man akį.

- Ar tu atstosi?! – Airina pakėlusi galvą užriko ant Tėjos. Net aš krūptelėjau. Tačiau Tėja nesutriko. Patenkinta nustraksėjo prie mano spintos rinktis drabužių.

- Dabar jau taip. Eik ruoštis. Turim keturiasdešimt minučių.

Airina išsižiojusi dėbsojo Tėjai į nugarą. O tada suaimanavusi nuvirto atgal ant pagalvės.

- Blet, kaip skauda galvą, – sudejavo užsidengdama ranka kaktą.

- O kas vertė tiek gerti? – paerzino Tėja per petį.

- Užsikišk. Šiandien su tavim nenoriu turėti jokių reikalų.

- Bet turėsi, brangute. Tėvas sakė nuveš mus į mokyklą.

- Nenoriu. Jokios mokyklos, – Airina susisuko į kaldrą, – šiandien man laisvadienis.

- Aha, svajok toliau, – suulbėjo Tėja.

Kol draugės tarpusavyje pliekėsi, atsikėlusi nuėjau ruoštis į vonią. Iš veidrodžio į mane žvelgė pavargęs ir susenęs veidas. Aplink žalsvai rudas akis driekėsi rausvas kapiliarų tinklas. Pirmiausia nusiprausiau veidą, o tada į akis įlašinau lašiukų nuo nuovargio. Nežymiai pasidažiau ir susišukavau. O tada grįžau pas drauges.

Tėja buvo įlindusi į mano vilnonę pilką suknelę, kuri šiaip jau man siekdavo kelius, bet jai vos dengė sėdmenis. Tačiau kojas bent kiek slėpė tamsios pėdkelnės. Tuo tarpu Airina it zombis sėdėjo ant lovos krašto, susisukusi į kaldrą, ir raudonomis akimis žiūrėjo į spintą. Per putnų skruostą ėjo rausvas dryžis nuo pagalvės.

- O, Migle, – pastebėjusi mane Tėja aiktelėjo, – pasidažei? Gali man duoti tušą?

- Taip, yra vonios kambaryje.

- Ačiū! – riktelėjo eidama pakeliui į kitą kambarį.

- Tai tu... nesiruoši? – paklausiau Airinos.

Ji pasuko į mane paburkusias akis. Lėtai sumirksėjo. Buvo ir juokinga, ir graudu į ją žiūrėti.

- Svarstau, ką rengtis. Bet tavo drabužiai tokie... – užvertė akis į lubas, ieškodama žodžio, – tokie klasikiniai. Visai ne mano stilius.

- Na, visada gali eiti taip kaip vakar čia atėjai, – burbtelėjau, nes gerai suvokiau draugės žodžių potekstę. Mano drabužiai jai pasirodė pernelyg nuobodūs.

- Ne, ne. Tiks. Aš tik šiaip, – šnirpštelėjo nosimi lėtai markstydamasi.

- Atnešiu tau vaistų, – pasukau link virtuvės.

- Ačiukas. Tu angelas, Migliūsai.

Po dvidešimties minučių visos išsiskyrėm mano namo kieme. Tėja su Airina nuvažiavo su jos tėvu, o aš pro parkelį tekina pasileidau link mokyklos. Šiaip ne taip spėjau laiku. Kai įžengiau į klasę, dauguma jau sėdėjo savo vietose ir laukė prasidedant pamokos. Pasijutau truputį nejaukiai. Paskubomis klestėjau į laisvą vietą klasės pakraštyje iki ateis mokytoja.

- Pst? – šnibždtelėjo už ausies. Sutrikusi apsidairiau. Man dar reikėjo pusvalandžio, kad normaliai funkcionuočiau, – už tavęs, – pasakė tyliai balsas. Atsigręžusi išvydau Simą.

- O, labas, – sutrikusi sumirksėjau, - kodėl sėdi ne su draugais?

- Nes Dovio nėra, o Gabis vėluos, – įdėmiai pažvelgė man į veidą, – o tu ko tokia vėlyva? Tau nebūdinga.

- Ai, neklausk, – papurčiau galvą prisiminusi šią naktį. Kai draugėms papasakojau, ką išvydau antro aukšto kambaryje, jos leipo juokais iki nuėjome miegoti.

- Sunki naktis?

Liūdnai šyptelėjusi pakračiau galvą.

- Dar ir kaip.

- Būna, būna, – supratingai palinksėjo. Kabineto durys prasivėrė ir vidun įėjo mokytoja. Simas palinko artyn, – klausyk, jei duos rašyti, padėsi man?

- Rašyti? Ką rašyti? – suglumusi nužvelgiau klasę, bet niekas nei kartojosi ką nors, nei ruošė lapelius.

- Nu, žinai. Kokį darbą.

Žvelgiau į jį tarsi jis būtų ne šios žemės gyventojos. Galiausiai nutariau, kad Simas retai būna dėmesingas per istorijos pamokas, tad nenuostabu, jei neprisimena, kada atsiskaitymų datos.

- Mhm, – numykiau, – žinoma. Jei tik šiandien bus atsiskaitymas, padėsiu.

- Tu Dievas, – suglaudė rankas maldai.

Kur jau ne. Jiems aš tik vienuole ar šventeiva ir tegaliu būti. Tiek to. Tegul galvoja, ką nori. Juk pažadėjau padėti tik šiandien, o per šią pamoką buvau šimtu procentų tikra, kad nieko nerašysime. Nusišypsojau.