Migla rudenį

~11~

Šeštadienis buvo įtemptas ir ankstyvas. Nuo aštuntos ryto su klase važinėjome iš vieno Vilniaus galo į kitą. Aplankėme keletą muziejų. Man labiausiai patiko Radvilų rūmų muziejus. Jame vaikščiojau atsiskyrusi nuo būrio. Savu tempu apžiūrinėjau ekspoziciją. Vyliausi dar kada čia sugrįžti.

Kiek vėliau tą pačią dieną pabuvojome arkikatedroje. Klausėmės kunigo kalbos apie artėjančias Vėlines. Didžiausią įspūdį jo žodžiai paliko auklėtojai. Po jo kalbos ji elgėsi tarsi pakylėta.

Kol sėdėjau suole ir maldžiau nuobodulį dairydamasi į arkikatedros skliautus, už nugaros sėdėjęs Dovydas kelis kartus pasilenkęs į ausį sušnabždėjo ,,tai kaip vienuolei patinka Dievo namai?" ir ,,jau įsikursi, ane?". Teko jį baidyti ranka, kad atstotų.

Po pietų autobuso vairuotojas mus paleido prie ,,Vichy" vandens parko. Spėję prisnūsti nuo monotoniško pasivaikščiojimo po muziejus, moksleiviai pagaliau atgijo. Tik dėl šios pramogos dauguma ir leido pinigus šiai ekskursijai.

Persirengimoje kabinoje pasikeičiau drabužius į tamsiai mėlyną vientisą maudymosi kostiumėlį, širdelės formos iškirpte. Išlindusi iš būdelės sutrikau išvydusi kitas klasės merginas. Nebuvo nė vienos apsirengusios panašiai kaip aš. Merginos akivaizdžiai vaikėsi madų. Aplinkui švysčiojo pliki užpakaliai, vos ne vos pridengti menku spalvotu trikampėliu, ir saulės neregėjusios krūtys, virstančios pro mažus liemenėlių kraštus. Buvo nejauku stovėti šalia jų. Tačiau žinojau, kad tai vis geriau negu būti vienai.

Į ,,Vichy" vandens parką įkalbėjo važiuoti Oreta. Pati paskambino auklėtojai ir paprašė mane įtraukti į sąrašą. Anot jos tai neblogas būdas susirasti vaikiną. Įdomu, ką ji dabar pasakytų, pamačiusi, kad prieš kitas merginas su savo maudymosi kostiumėliu atrodau tarsi kaimo Jurgis prieš Norvegijos princesę. Jau kukliau negalėjau atrodyti.

- Migle? – pasistaipiusi priešais veidrodį Monika kreipėsi į mane. Sėdėjau ant suoliuko, apsisiautusi rankšluosčiu klubus, ir laukiau, kol visos baigs ruoštis.

- Taip? – nustebusi, kad ji mane pakvietė, pakėliau antakius.

- Gal nori eiti su mumis? – pasiūlė taip mane dar labiau pritrenkdama, o tada paaiškino, – būryje visoms bus drąsiau. Supranti... – pavartė akis, – jei vaikinai prisikabintų.

- Grynai, – nusijuokė Erika, artimiausia Monikos draugė.

- Na, galim eiti, – truktelėjau pečiais sutikdama, nors nelabai supratau jų pasakymo. Norėjo neatkreipti vaikinų dėmesio, bet prisidengė tiktai skiautėmis? Man buvo visiškai neaišku. Tokiuose situacijose reikėjo Tėjos su Airina, kurios viską paaiškintų.

Taip visos kartu išėjome maudytis. Iš pradžių merginos sutartinai nusprendė pradėti nuo paprastų baseinų. Nors persirengimo kambaryje kalbėjo apie nepageidaujamą vaikinų dėmesį, tačiau baseine nieko kito neveikė kaip tik dairėsi pažįstamų vyriškų veidų. Jos kėlė juoką, tačiau valdžiausi ir mandagiai šypsojausi, kad nebūčiau išspirta iš rato. Vienai iš tiesų nebūtų taip drąsu kaip būrelyje.

Kol jos nieko neveikė kaip tik sustojusios apskritime kalbėjosi rizikingai tampydamos už liemenėlių šleikų, nutariau pasiplaukioti. Juk to čia ir atvažiavau. Varlyte nusiyriau iki kito baseino galo. Tenai radusi krioklį, palindau po juo. Smarki srovė skaldė kaulus į šipulius, bet vis tiek nesitraukiau. Bent trumpam negirdėjau merginų krizenimo.

Kai išlindau iš po srovės ketindama grįžti, būrelis buvo padidėjęs. Neskubėdama su įtarimu plaukiau atgal pas merginas. Ir ne tik. Kada jie čia spėjo atsibelsti? Neturėjau jokio noro pusnuogė stovėti greta hormonų valdomų paauglių. Nesijaučiau saugiai.

Be abejonės garsiausiai iš visų juokėsi Monika. Lig šiol nuo šalčio gynėsi mirkdama iki smakro vandenyje, bet pasirodžius vaikinams, buvo iškilusi iki pilvo. Nuo šalčio sukietėję speneliai rėmėsi į minkštą oranžinę bikinio medžiagą. Vaikinai niekur kitur nežiūrėjo. Man buvo gėda už ją.