Migla rudenį

~27~

Kaip būdinga daugumai klasių mūsiškėje lygiai taip pat buvo atskiras pokalbių kambarys merginoms. Jame aptarinėdavome artėjančias šventes, gimtadienių minėjimus, artimiau draugaujančios jame keisdavosi juokeliais ir planuodavo susitikimus. Tokiai grupei pas mus vadovavo Monika. Nenuostabu, nes ji buvo klasės pažiba ir merginų autoritetas. Niekam nerūpėjo tokios kaip aš, kurios knapso kažkur klasės gale ir visą dėmesį yra sutelkusios į mokslus. Monika buvo įdomi, graži ir turėjo puikius komunikacinius įgūdžius – viskas, ko reikia, kad taptum elitu.

Natūralu, jog merginos lenkė galvas prieš Moniką kaip prieš senų laikų stabą. Ji buvo dievas, visi tą žinojo, o kas ketino priešintis, buvo vejamas lauk arba užmėtomas akmenimis. Na perkeltine prasme. To betrūko, jog mergos kibtų viena kitai į atlapus. Kartą šioje grupėje viena klasiokė, vardu Kamilė, nepritarė Monikos idėjai per auklėtojos gimtadienį dovanoti milžinišką rožių puokštę, kurios kaina prilygo bilietui į užsienį. Merginos nuomonė buvo logiška ir pagrįsta, tačiau ar kam rūpėjo? Monika pasakė, kad pirksim rožes, vadinasi, bus rožės ir ne kitaip. Todėl kai Monika užsiundė savo pasekėjas bombarduoti Kamilę žeminančiomis žinutėmis, ramiai sau stebėjau susirašinėjus kaip visada atitolusi ir viskam abejinga. Juk žinojau, kad taip bus, Kamilė taip pat turėjo nutuokti, kas jos laukia, jei neketina nusileisti. Gaila man jos buvo, tikrai, bet ne mano būdui šakotis prieš stipresnius, tokius kaip Monika, kurie turėjo valdžią.

Visgi šiandien kaip niekada anksčiau gailėjausi, jog tada neužstojau Kamilės. Bent jau vienas žmogus iš klasės, bent viena mergina būtų palaikiusi jos pusę, bet tokio nebuvo. Po poros savaičių nuo siaubą varančių žinučių Kamilė išėjo iš mokyklos. Kur ji dingo, į kokią mokyklą perėjo, niekas nežino. Gal taip tik geriau. Vyliausi, kad bent jau ten jai pasisekė labiau nei pas mus.

Kodėl taip staiga pradėjau kalbėti apie Kamilę ir mūsų merginų pokalbių grupę? Nes ratas apsisuko ir atėjo eilė kitai aukai.

Mūsų klasė kasmet vyko kur nors smagiai praleisti laiką kartu. Tai galėjo būti kino teatras, kavinė, zoo parkas, batutų parkas, žodžiu, bet kas, kas tik kėlė jaudulį ir teikė džiaugsmo. Šiemet visi ketinome vykti ant ledo, aš taip pat. Dievinau pasičiuožinėjimus, kuomet į skruostus kanda šaltukas, o aplinkui šviečia daugybė šypsenų ir klega juokas. Tokiomis akimirkomis kaip niekad pasijausdavau esanti kažkieno dalimi, todėl buvau laiminga. Neketinau praleisti progos nuvykti pačiaužyti kartu su klase, bet ne visada mano valia lemiama. Turėjau atsižvelgti į kitų pretenzijas, visada turėjau.

Susmukusi vidury koridoriaus pastirusi spoksojau į telefono ekraną. Nenusioviau nei batų, nei striukės nenusivilkau, kaip pasirengiau išeiti taip ir likau. Virpančiu pirštu braukiau į apačią per žinutes, akyse liejosi vaizdas ir ne dėl greičio.

Ne, aš tai tikrai nenoriu.

Aš už.

Pritariu Dovilei.

Balsuoju, nes ir man nepatinka.

Kažkokia pasipūtus.

Gal metam iš grupės?

O visa vainikuojantis teiginys priklausė klasės karalienei – Monikai:

Kas nenorit, kad Miglė varytų ant ledo, balsuojam už.

Balsavimo lentelėje skaičius po aukščiausiuoju stulpeliu neabejotinai sakė viena ir tą patį, kad visos nusistatė prieš mane, net ta pati Giedrė, kurią laikiau savo drauge. Kaip tąkart su Kamile, taip su manimi, neatsirado norinčių paremti silpnesnįjį. 

Nubalsuota rašė Monika Miglė neis lyg Dievas bedė į mane savo pirštu ir nusprendė, kokia vaga mano gyvenimas tekės.

Širdutės ant jos žinutės papsėjo kaip ledukai per krušą, vis smarkiau, kol reikėjo slėptis. Man norėjosi lįsti po žeme, išsinerti iš odos, susinaikinti, persikelti į kitą kūną ar tiesiog mirktelti, o išvydus grupės pokalbius nieko jame apie save nerasti. Bet taip nenutiko, merginos toliau sau džiūgavo, jog manęs nebus. Aišku, aš galėjau numoti į jas ir eiti, koks man skirtumas patinku joms ar ne, tačiau žinojau save, nelįsiu ten, kur buvau nepageidaujama.