Migla rudenį

~21~

Dovydas

Palenkiant stiklinę raudoname kokteilyje sublizgo ledukų viršūnės. Svarsčiau, koks tai gėrimas, kas jame sumaišyta ir kodėl jis toks skanus. Gėralas nebuvo ypatingas, didelė tikimybė, kad pigus, bet vis tiek buvo gardesnis už bandytus kokteilius baruose. Gomurį svaigino skystimo paprastumas, pagrindinis, bet dažnai nuvertinamas ingredientas. Visai kaip gyvenime, kai kurie žmonės neturėdami nieko išskirtino gebėjo prasivežti į pirmutines eiles ir niekas nesuprasdavo kodėl.

Apie tai pagalvojus, pakėliau galvą ir pasižiūrėjau. Žvilgsnis skrodė minią kiaurai ieškodamas to vienintelio veido, bet nerado. Viskas, ką mačiau, tai buvo po kostiumais pasislėpę beveidžiai. Jie man nerūpėjo, kaip mano motinai nerūpėjau aš. Tik dėl to sumauto kivirčo namuose atsidūriau Simo vakarėlyje. Šiaip jau turėjau įdomesnės veiklos. 

Nusivylimo ūką prasklaidė greta atsidūrusi angelė. Monika šypsojosi gundančiai, nuo pat šio vakaro pradžios siuntė reikšmingus signalus. Į nei vieną neatsakiau, dar buvo tam laiko. Pirma norėjau pasimėgauti ramybe, tad ta proga suvilgiau gomurį raudonuoju skysčiu.

Mergina sujudo, pasirėmė alkūne į virtuvės stalviršį greta manęs. Iškart pasižiūrėjau ten, kur neturėjau ir gurkšnį nurijau garsiau negu ketinau.

- Ko toks nukabinęs nosį? – per saldūs kvepalai sudirgino uoslę, tad kad nenusičiaudėčiau teko šnirpštelėti.

- Kas sako, kad nukabinęs?

- Tai ką tuomet čia darai? – smalsiai paklausė.

- Rymoju, – dirstelėjau į ją, – kaip ir tu.

- Ak, na aš... – atsistojusi tiesiai pasitvarkė plaukus, – aš palaikau tau kompaniją, – karštai pasakė spigindama akimis.

Prisimerkęs ištuštinau stiklą. Negalėjau paneigti, Monika buvo daili, tinkama vestis į viršų. Iš to kaip raudonos lūpos šypsojosi žinojau, kad neigiamo atsakymo negaučiau, ji laukė mano pakvietimo. Bet aš lyg kvailys tikėjausi. Tik ko, nežinojau pats.

- Gal nori pašokti? – pasiūlė, kol aš vėl tyrinėjau minią, – arba sudalyvauti viename tų kvailų Simo žaidimų? Žinai, manau, kad jis persistengė su tuo mumijos vaidmeniu. Neįmanoma susikalbėti, vaikšto tarsi apsės—

- Aš trumpan tave paliksiu, – aptikęs tai, ko jau bijojau nerasiąs, atsitiesiau. Palikau Moniką vieną.

Merginos priešaky sustojusios įtariai susižvalgė.

- Sveikos. Ir jūs čia? – pasistengiau skambėti atsainiai. Šyptelėjęs nužvelgiau jų kostiumus, slapta naršydamas akimis joms už nugarų ir tikėdamasis pamatyti, ko atėjęs.

- Taigi. Ir tu čia, – sausai atsakė Airina.

- Airina, – Tėja niuktelėjo draugę ir iškalbingai linktelėjo galva į mane.

- Ką? Juk manai tą patį, – Airina susinėrė rankas ant krūtinės.

- Tu ramiau, – sušnabždėjo, – ne to čia atėjome.

- Taip taip. Žinoma, – pavartės akis, bet daugiau nieko nesakė.

- Ar su jumis kartu neat—

- Dovi!? – mane pertraukė moters balsas. Sukandęs dantis pasisukau į atsivijusią Moniką. Kad ją kur skradžiai žemę!

- Ko? – šiurkščiai tariau.

- Noriu būti kartu su tavimi, – gundydama atlošė pečius taip pareikšdama į mane teises. Nesuveikė, net nenuleidau akių.

- Eina šikt! – visi sužiuro į Airiną. Smerkiantis žvilgsnis narstė Monikos kūną, – tu turbūt juokauji.

- Atsiprašau, tu čia man? – Monika susiraukė atremdama merginų žvilgsnius. Jų minos buvo lyg po katastrofos.