Migla rudenį

~32~

Pasiklydau. Narpliodamasi minčių ir jausmų painiavoje bėgau tol, kol atsidūriau giliai miške, o kai ašaros ant skruostų nudžiūvo pavirsdamos sūriais takeliais, supratau, kad nežinau, kur eiti. 

Turėjau išsigąsti, tačiau pajutau tik palengvėjimą. Virš galvos dungsojo žvaigždėtas dangus, aplinkui stūgsojo surambėję miško sargai ir gynė nuo ano pasaulio bjaurasties. Niekam miške netrukdžiau, čia nerūpėjo išvaizda ar sąmojis, nereikėjo bandyti įtikti. Gamta globė mane prie savęs tokią, kokia gimiau. 

Žingsniavau purvinu taku, kartais pėdomis paliesdama supuvusius lapus, jie buvo tokie minkšti ir švelnūs, kad norėjosi juose ištirpti. Todėl, kai įklimpau iki kelių į raistą iškart nesuvokiau, kas nutiko. Tik negalėdama pajudėti suvokiau situacijos rimtumą. Po lėto grimzdau į pelkę. Klestelėjusi ant užpakalio ten, kur žemė dar buvo tvirta, pradėjau juoktis. Spoksojau pro medžių viršūnę į žvaigždes ir galvojau, kad miškas per stipriai manęs geidė. Bent jau vienas iš jų. 

Kvatodamasi pravirkau. Vėl. Dovydas su Monika dabar turėjo apsikabinę gulėti ir šnekučiuotis, jis ko gero neverkė su ja pasimylėjęs kaip tai darė su manimi. Tik aš keldavau kitiems neigiamus prisiminimus. Gal ir gerai, kad nuskęsiu pelkėje. Niekam nerūpės. Niekam. Brolis pagaliau galės nesukti dėl manęs galvos ir gyventi tik sau. Draugės, jos bus atsikračiusios nuobodos burberklės draugės, su kuria tiek pat linksma, kiek su močiute. Simui iš vis į mane nusišikt. O Dovydas, jis pirmas dėl manęs pasidavė, jis greičiausiai iš visų nuo manęs atsitraukė ir perėjo į Monikos glėbį. Taip. Jie nuo šiol visi bus laisvi. 

Turėjau pajausti ramybę susitaikydama su likimu. Tai kodėl krūtinę taip draskė? Kodėl neatsistojau ir nepaspartinau smegimo? Kodėl gulėjau kaip žemę pardavus ir tik bejėgiškai verkiau? Ar kam rūpėjo aname pasaulyje, jog manęs nebeliks? Buvo metas pasiduoti, susitaikyti, kad buvau niekam nereikalinga. Bet baimė, ji iki galo stingdė rankas ir kojas. Užsidengusi akis riešu ir sukandusi dantis raudojau, visas kūnas net trūkčiojo. Nemokėjau net dorai nusižudyti.

Po ilgos raudos, kurią girdėjo nebent medžių kamienai, pasižiūrėjau į dangų. Koks jis buvo ramus.

Lyg iš tolimos praeities su vėju iki manęs atpleveno kadaise koridoriuje su Dovydu klausyta Elnio rago miško daina. 

Į rudenio balsą įsiklausyk... pasiduok ir eik su manim...

Eisiu, žadėjau dangui. Aš eisiu. Tu tik palauk. Iškėliau ranką išskėsdama pirštus ir atskriejo kita eilutė. Supjaustytų rankų vyną nuleisk. Aplinkui nagus ir krumplius buvo sudžiuvusio kraujo dėmės. Jis jau nuleistas, aš buvau pasiruošusi.

Eik su manim.

Sugniaužiau pirštus. Jie buvo šalti ir sustirę. Lyg iš naujo pradėdama kvėpuoti, pajutau visą savo kūną, kaip sušlapę nuo purvo drabužiai lipo prie nugaros, kad už apykaklės buvo prilindę šapų ir lapų, o kojų pirštai tokie suledėję, kad net negalėjau pasakyti, kur jie prasideda ir kur baigiasi. Augau kaip medis, kojomis į žemę, rankomis į dangų. 

Prisiminiau akimirką prieš tėvams išvažiuojant į mirtį. Mama iš ryto pynė man plaukus, jos švelnios rankos glostė smilkinius ir aš primigusi mėgavausi jų šiluma. Koridoriuje mačiau tėvą segantis kaklaraištį. Linguodamas jis niūniavo, o sugavęs mano žvilgsnį pamerkė akį. Nusijuokiau. Jis taip juokingai atrodydavo tą darydamas, manė, kad primena šelmį jaunuolį, bet buvo apkūnus ir visai nerangus. Mama pasilenkusi į ausį sušnabždėjo tik pasižiūrėk, Migle, tavo tėvas laiko save Playboy modeliu. Ir aš pažiūrėjau į jį, labai atidžiai, bet visai jis nebuvo panašus į modelį. Jis buvo paprastas į penktą dešimtį įkopęs vyras, turintis šeimą ir antsvorio. Tačiau man, mamai ir Kajui jis reiškė pasaulį. Mūsų akyse jis buvo ypatingas. 

Nuleidau ranką ant krūtinės, pabudusi širdis plasnojo, ieškodama kelio, kur ištrūkti. Pagaliau supratau. Mes vieni nuo kitų niekuo nesiskyrėm. Buvom tik žmonės, paprasti eiliniai žmonės, turintys savų vargų ir savų džiaugsmų. Mes ieškojome formulės į tobulumą, bet tokia neegzistavo. Viskas, ko mums reikėjo, tai tik pažvelgti į kitą ir suprasti kiek daug mums tas žmogus reiškia. Kaip aš branginau tėvus ir Kajų, taip jie mylėjo mane. Jų akyse ypatinga buvau aš, buvau jų mažas šio pasaulio stebuklas.

Ašaros ėmė papsėti smilkiniais. Nenorėjau mirti, troškau gyventi ir dar labai ilgai. Manęs laukė brolis, Oreta ir draugės. Gal ir buvau jiems rakštis pėdoje, tačiau norėjau būti ta rakštimi. Jei nusižudysiu, pasielgsiu savanaudiškai, atimdama dalelę stebuklo iš jų mažo ir trapaus pasaulio. 

Atsisėdau ir apsidairiau. Jei man šiandien buvo lemta numirti, tai tik nuo hipotermijos. Pabandžiau ištraukti koją, bet raistas buvo kaip reikiant imlus. Teko suimti koją rankomis ir tempti, kiek sveikata leido. Dar ir dar, kol koja šiek tiek pajudėjo. Šniokšdama ir vaitodama plūkiausi prie kojos, kol išmušė karštis. Driokstelėjau atbulomis susimušdama galvą. Viena koja buvo laisva. Prie kitos teko kiek ilgiau pasikankinti. Netgi pabandžiau klampų purvą prastumdyti, bet šakelėse tik dar smarkiau susibraižiau rankas. Atsirado nauja galimybė – mirti nuo stabligės. Kitu atveju pasijuokčiau, bet buvau per daug išsigandusi, kad tą daryčiau. Todėl tik traukiau ir meldžiausi, kad man pasisektų. Raumenis baisiausiai skaudėjo, nugarą lyžčiojo šalti prasidedančios žiemos šuorai.

Nutariau trumpam pailsėti. Atsiguliau. Buvo šalta, bet vis vien gera, vėjas ant žemės nebuvo toks juntamas, o ir raumenys ilsėjosi. Alsavau lediniu oru. Krūtinė ritmingai kilnojosi. Ką pasakysiu žmonėms juos sutikusi, kaip pasiaiškinsiu, kad atrodau lyg iš pelkės išlindusi. Jog tikrai iš jos išlindau? Šį kartą nusijuokiau. Niekas nedraudė, o miške ir nebuvo etiketo, kurio reikėjo laikytis.

Dar truputį pagulėsiu, pamaniau. Nieko blogo nenutiks.