Migla rudenį

~7~

Airina klausėsi pakeltais antakiais apie vakar dienos klasės vakarėlį. Man baigus per šiaudelį patraukė šaltos kolos. Smailiu juodu migdolo formos nagu vedžiojo aplink stiklinės pakraštį. Kol ji savinosi informaciją, pakilusi nuo virtuvės stalo nuėjau išplauti arbatos puodelio. Pakeliui užvėriau langą. Vėjas šiandiena čaižė ledo rimbais, buvo justi net viduje. Įsmukęs vidun vėjo šuoras į tokias dausas iškeldavo užuolaidas, kad ilgiau palaikius langą pravirą, kilo tikimybė jas nuplėšti.

Man grįžus į vietą draugė atsirėmė į kėdės atlošą ir sunėrusi rankas ant krūtinės pažiūrėjo į akis. Nejaukiai pasimuisčiau vengdama tamsių, kone juodų rainelių.

- Turi to šikniaus namų adresą? Galiu pakeliui užsukti, – blykstelėjo akimis kaip angliukais. Intencija buvo aiški. Raukdamasi papurčiau galvą.

- Nepaisyk niekų. Tai konfidenciali informacija. Iš kur aš galiu žinoti? Ir tikrai nenoriu, kad eitum kaip terminatorius žudyti nekalto vaikino.

- Oi, tu šventa avele... – Airina parimo sunertomis rankomis į stalviršį, – jis akivaizdžiai tave menkina kitų akyse, o tu jam leidi. Jis nusipelnė gauti pendelį į subinę. Kadangi tu to nesiimsi, mielai šį darbą padarysiu aš. Man bus garbė, – šyptelėjo violetiniais dažais nuteptomis matinėmis lūpomis.

- Žinai, pasipasakodama tikėjausi užuojautos. Ne asmeninio apsauginio paslaugų.

Airina truktelėjo pečiais:

- Mano supratimu tai įeina į draugystės komplektą.

Pavarčiau akis ir nesusilaikiusi šyptelėjau. Airina taip pat. Ko gi aš tikėjausi jai guosdamasi? Kad išpeiks tas velnio išperas klasiokus? Tik jau ne Airina. Ji mielu noru pati pasielgtų taip pat kaip jie. Ir dar blogiau.

- Klausyk... – išrietė juodą antakį, – o kur mūsų fėja? Gražuolė pasiūlė susitikti, bet pačios nėra.

Dirstelėjau į sieninį laikrodį:

- Jai tinklinio varžybos. Sakė, kad vėluos. Neskaitei grupės žinučių?

Išsitraukė telefoną iš odinio palto kišenės. Pamaigiusi nutėškė jį ant stalo.

- Ot, pinda, – pabarbeno nagais į stalviršį, – taip lėkiau, kad spėčiau, o pasirodo dėl nieko. Nu, ji man pasiro...

Jai nespėjus pabaigti grasinimo, lauko durys atsilapojo ir trinktelėjo. Ant grindų su trenksmu nukrito kažkas sunkaus. Po to iš duslaus bilstelėjimo suvokiau krentant žemyn aulinius batus. Į mano buto virtuvę įžengė vėjo suveltais oranžiniais plaukais ir aprasojusiais kvadratiniais akiniais Tėja. Mėlyno lietpalčio atlapai buvo atsegti, ant kaklo karojo nesurištas dryžuotas šalikas. Šviesus švelniai strazdanotas veidas spindėjo gyvybe.

- Mergos, turiu nerealių žinių! – nesivargindama pasisveikinti atsitraukė laisvą kėdę nuo stalo ir klestelėjo ant jos, vieną koją susikeldama taip, kad galėtų ant jos pasidėti ranką, – oho, gražūs plaukai, – sutrikusi sumirksėjo žiūrėdama į Airiną. Pasilenkusi palietė juos.

- Ačiukas. Mama nudažė, – Airinos surūgęs veidas po komplimento atsileido ir pamiršusi, kad duos Tėjai pylos pasiglostė raudonmedžio spalvos garbanėles. Natūraliai buvo tiesiaplaukė, tačiau jau kaip metai darėsi cheminį garbanavimą, – na, tai kokios tos žinios? – nuleidusi rankas kreipėsi į Tėją. Ši suspurdo paklausta.

- Mes varysim į tūsą, – bedė abiejų rankų smiliais į mane su Airina. Iš plačios šypsenos buvo galima spręsti, kad tikėjosi mūsų palaikymo. Klausiamai susižvalgėm su Airina.

- Ką čia nusišneki? – susiraukė Airina, – apie kokį dar tūsą kalbi vidury savaitės? Iš kamuolio per galvą gavai?

Caktelėjusi liežuviu Tėja pavartė akis. Visos buvom pratusios prie atžaraus Airinos būdo. Ji nebuvo bloga, tik kalbėjo nemandagiai.

- Tu tai kaip visada blogos nuotaikos, – atsakė Tėja, – tai va, klausykit... – pažiūrėjo į abi mostaguodama rankomis, – šiandien turėjau rungtynes, ane? Ir šiaip jau prakišom. Bet ne tame esmė. Persirengimo kambary kalbėjau su kitos komandos kapitone. Ir spėkit ką? – Airina prasižiojo, bet Tėja kalbėjo toliau, – teisingai! – suplojo, – pakvietė mane į vakarėlį. Mes ten truputį ilgiau pašnekėjom... Tai sužinojau, kad dažnai po rungtynių vyksta parčiai, nes visi nori atsipalaiduoti. Bet aš tai pirmą kartą išgirdau tokią naujieną. Tai aš jai sakau ,,gerai, aišku ateisu". Ir ji man tada pasiūlė pasiimti draugių, nes komanda bet kuriuo atveju ten bus. Varysim, ką? – sukrykštė lyg vaikas.

- Aš tai tikrai niekur neisiu. Rytoj į pamokas, – pasakiau sutraiškydama Tėjos entuziazmą, bet užtat likdama atsakinga.

Tėja susiraukusi numojo ranka į mano žodžius.

- Nesvaik... Eisi. Tokios progos tikrai nepraleisim. Juk taip seniai visos kartu kažką smagaus veikėm.

- Taip, labai. Praeitą savaitę tikrai nėjom ant ledo, – nusišaipė Airina.

- Ei, ledas nesiskaito. Ant jo bet kada galim nueiti. O štai į vakarėlį...

- Jūs galit eiti, – nesileidau įkalbinama, - man penktadienį matematikos kontrolinis. Noriu normaliai pasiruošti.

Tėja suspaudusi lūpas ir mygdama papurtė galvą.

- Su mokslais neatsiatmazinsi. Man ryt chemijos kontras, biologijos kontras, o po pamokų turiu dviejų valandų trukmės konsultaciją, tad...

- Aš tai už, – įsiterpė Airina susilaukdama mano pikto žvilgsnio, – nagi, Migle. Tau reikia pramankštinti surambėjusią subinę.

- Šiaip jau aš lankau pilatesą, – suniurnėjau.

- Kas tas pilatesas, – Tėja numojo ranka, – mes šoksim, Migliūsai. Ten bus toks sportas, kad tavo pilatesas lenksis.

- Jūs manęs neperkalbėsit, – susidėjau rankas ant krūtinės.

Airina su Tėja persikeitė suktais žvilgsniais. O tada atsisukusios išsišiepė it pasalūnai.

- Oi, vaikuti, tu dar nežinai, ką moku, – Tėja blykstelėjo žaliomis katiškomis akimis.