Migla rudenį

~6~

Antradienį klasėje vyravo chaosas. Turėjom fotografuotis. Susispaudę auklėtojos kabinete bendraklasiai taisėsi aprangas, merginos dažėsi ir darėsi asmenukes. Vaikinai, per metus antrą kartą išlindę iš sportbačių ir bliuzonų vaikštinėjo lyg povai, nepripažindami, kad kostiumai jiems patinka. Tuo tarpu aš sėdėjau atokiai, regėjau šį spalvingą maskaradą lyg pro stiklą.

Giedrė leido laiką su merginomis. Jos plonyčiai rudi plaukai buvo sugarbanoti, vilkėjo paprasta juoda suknele, kuri nei puošė, nei suteikė moteriškumo – karojo ant klasiokės lieso kūno tarsi maišas. Bet atrodė vis geriau negu kasdien. Ji krizeno kartu su Monika. Neįprasta bičiulė, atsižvelgiant į tai, kad juodvi priklausė skirtingiems pasauliams. Kaip bebūtų, Giedrė buvo nevykėlė, o Monika populiarioji.

Šiandien Monika buvo išsidabinusi kaip niekad. Ir gražesnė už visas likusias merginas. Šokoladinės, sunkios garbanos gulėjo ant pečių, rėmino švelniai įdegusį veidą. Rudos akys padūmavusios. Juoda mini suknelė aptempta. Mačiau kaip vaikinai laidė į ją žvilgsnius. Ir jos vienintelės figūra klasėje buvo išties brandi – krūtys didelės ir prinokusios, klubai siauri, bet sėdmenys ištreniruoti salėje ir ryškūs. Pavydėjom jai. Tik akla nepastebėtų Monikos pranašumo prieš kitas.

Ji, žinoma, žinojo, kad buvo gražiausia. Monika buvo iš tų merginų, kurios nutuokė esančios patrauklios ir tuo naudojosi. Ne kartą mačiau kaip vaikinai lyg kvailiai pildė jos užgaidas, kol ji susidėjusi koją ant kojos žaidė koketę šypsodamasi paslaptinga moteriška šypsena. Nemeluosiu, norėjau būti tokia kaip ji. Populiari, geidžiama ir stulbinanti gražuolė. Norėjau tos galios, kurios turėjo ji. Kuria ji naudojosi kaip žonglierius kamuoliukais.

Vaikinai buvo išsidrėbę suoluose. Bent jau patys populiariausi. Stengiausi į jų pusę nežiūrėti, bet kaskart nesusilaikydavau. To priežastis buvo naujokas. Jau seniau atkreipiau dėmesį, kad jis patrauklus, bet šiandien ta jo ypatybė buvo kaip niekad ryški. Nieko įspūdingo nevilkėjo. Net plaukų nepasivargino susiformuoti kaip kiti vaikinai. Tačiau jam užteko ir tų paprastų baltinių, užsegiotais rankogaliais ir nesukaišiotų į juodus plėšytus džinsus. Panašu, kad jam klasės fotosesija nieko nereiškė, o jai ir taip, tai nusprendė skirti labai minimaliai dėmesio. Ir nepaaiškinama kodėl, bet man tai pasirodė kaip niekad patrauklu.

Kol susimąsčiusi akies krašteliu stebėjau Dovydą, į klasę įžengė pasipuošusi auklėtoja. Vilkėjo baltu kostiumėliu ir nepaisant antsvorio, atrodė žavingai. Ji kvietė mokinius prieiti prie jos įsisegti į drabužius šių metų fotosesijos akcento – mažos raudonos rožytės. Neilgai trukus atėjo mano eilė.

Kiekvieną kartą pašaukta stoti prieš klasę susigūždavau. Nemėgau aplinkinių dėmesio. Turėjau trūkumų ir nenorėjau, kad juos kas pamatytų. Šį kartą nebuvo kaip išsisukti nuo apžiūrinėjimo. Kabinetas buvo nedidukas, o mūsų virš trisdešimt, tad grūdomės prie stalų ir tarp jų. Atsistojusi nesumojau pro kur eiti. Tiesiausias kelias vedė pro vaikinų stalą. Tik buvo vienas minusas. Dovydas laikė kojas sukėlęs ant gretimo suolo kėdės. Visgi vyliausi, kad priėjus jis pasitrauks.

Vaikinai manęs nė nepastebėjo. Užvertęs galvą į priešingą pusę nei buvau aš Dovydas kalbėjosi su Gabrieliumi, Simu ir prisiplakėliu prie jų grupės – Ernestu. Šis šiaip jau nebuvo mėmė, tačiau berniškai primityvus ir kvailas, dėl to taip nepritapo prie kitų trijų.

Stovėjau žvelgdama į Dovydo smailius kelius, šviečiančius pro džinsų plyšius. Perlipti? O gal nustumti? Ne, nieku gyvu. Nebuvau tokia drąsi, kad taip įžūliai pasielgčiau. Apsidairiau, bet kito praėjimo nebuvo. Jie lyg tyčia sėdėjo kabineto centre.

- Atsiprašau. Ar galėtum? – sukaupusi ryžtą kreipiausi į jų kompanijos galvą.

Grupė nutilo. Linksmi vaikinų veidai surimtėjo.