Migla rudenį

~25~

Turėjo praeiti dar viena savaitė, kol sugrįžau į mokyklą. Niekas manęs nepasigedo, to ir tikėjausi. Gavau kalną namų darbų ir begalę atsiskaitymų, kuriuos teko rašyti paeiliui. Kadangi po ligos imunitetas buvo nusilpęs, atlikinėdama visas tas užduotis greitai pavargdavau, visgi nepasidaviau, ketinau ir toliau gerai mokytis. Planavau vytis brolį ir nustebinti jį studijuodama teisę, o kad gaučiau valstybės finansuojamą vietą, reikėjo gerų rezultatų. 

Per visus darbus nebeliko laiko Dovydui, su juo pasimatydavau tik per bendras pamokas bei lietuvių konsultaciją. Jo rašiniai su kiekvienu užsiėmimu gerėjo. Kartą paklausiau ar papildomai mokosi ir jis mane nustebino atsakydamas, kad paklausė mano patarimo ir įsigijęs literatūros egzaminui namuose atlieka praktines užduotis. Tai buvo taip nebūdinga Dovydui, kad niekaip negalėjau suprasti, kas jį paskatino rimčiau pažvelgti į mokslus. Galėjau nuopelnus priskirti sau, tačiau tuo abejojau, jis suaugęs vaikinas ir žinojo, ką nori daryti, tad jo nuomonės nepakeistų net tokia pamokslautoja ir bambeklė kaip aš.

Buvo antradienis, kai aš pagaliau ištaikiusi laisvą minutę, per kurią nereikėjo bent kartą nieko kartotis, nubėgau ieškoti Dovydo. Radau jį antro aukšto koridoriuje su draugais. Gabrielius pildė ir taip pripaišytą Simo gipsą, Dovydas atsišliejęs į palangę kalbėjosi su Simu. Išvydęs mane Simas pakėlė ranką pasisveikindamas, atsakiau pamojuodama.

- Labas, Dovydai, – išsišiepusi, kad galime pabūti kartu, sustojau itin arti. Kiti du vaikinai klausiamai pasižiūrėjo į draugą.

- Ee... labas, – neryžtingai, vengdamas į mane žiūrėti atsakė vaikinas. 

- Užsiėmęs? Galėtume nueiti pasivaikščioti, – siūliau spirgėdama iš laimės.

- Am, kaip ir negaliu, – pasitrynė sprandą. Kiek sutrikau. Pasižiūrėjau į Simą, Gabrielių, jiedu Dovydo pavyzdžiu nudūrė akis žemyn, kad tik nereikėtų su manimi kontaktuoti. Nelabai supratau, kas dedasi.

- Net porai minučių? – nepasidaviau, nors mano pasitikėjimas savimi pamažu smuko.

- Nei tiek.

Suėmusi už kuprinės petnešos suspaudžiau. Smarkiai. Vaikinai buvo kažkokie keisti, man pasirodžius vengė bendrauti, o Dovydas kalbėjo taip tarytum būčiau nemaloniausia persona iš klasės, kurios reikia baidytis. Tik tą darė mandagiai ir subtiliai. 

Šiek tiek nusiminiau, bet neparodžiau, vietoje to nusišypsojau.

- Na ką gi, – tariau, – jei jau taip sakai... netrukdysiu, – truktelėjau pečiais, o lūpa išdavikė virptelėjo.

Dovydas nieko neatsakė, nuleidęs galvą įdėmiai spoksojo į Simo gipsą, Gabrielius kilstelėjęs antakius užjaučiamai pasižiūrėjo ir nusisuko tęsti darbo. Simas sutikęs mano žvilgsnį nejaukiai šyptelėjo. Visi trys laukė, kol nešdinsiuosi iš čia. Trūkčiojančiais veido raumenimis pasakiau iki ir patraukiau link reikiamo kabineto. Širdis smarkiai daužėsi, nesupratau, kodėl buvau atstumta. Ar gi prieš savaitę Dovydas man nesimeilino? Liko nakvoti, o ryte atsikėlęs padėjo pagaminti pusryčius ir prieš išeidamas nepabijojo pabučiuoti į lūpas, maniau, tai reiškia abipusį ryšį. Kas pasikeitė? Ar jis dėl manęs apsigalvojo?

Likus iki kabineto porai žingsnių, nusukau į šoninį koridorių, daug atokesnį ir ramesnį už praeitą. Pamačiusi, kad nieko jame nėra, atsirėmiau į sieną ir persibraukiau plaukus, jaudindamasi panarinau pirštus ir peštelėjau šaknis. Nepatikau Dovydui, taip ir galvojau. Jis pabandė su manimi, bet pamatęs, kad nieko iš to neišeis, paliko likimo valiai, o pats sugrįžo pas Moniką. Pralaimėjau, Dovydas pasirinko ją. Ir ne tik, jo draugai nebenorėjo manęs matyti taip pat kaip jis. Skaudu pripažinti tiesą, Dieve, nenoriu jos pripažinti, bet privalėjau. Buvau nevykėlė, kokia mane visi ir laikė.