Migla rudenį

~5~

Vėjas plaikstė palaidas sruogas apie veidą ir ties pakaušiu. Gamta dvelkė gaiva. Kvėpiau ją į plaučius, svaiginausi jos tyru skoniu, juntamu vos ant liežuvio paviršiaus. Nuėjusi penkis kilometrus parko teritorijos ribose, patraukiau nuošalesniu takeliu link miško. Mėgau šį kelią, nes jis buvo gražus. Raudoni, oranžiniai ir geltoni medžiai rėmino žvyruotą takelį ir siaurą ruožą pilko dangaus. Kartais čia sutikdavau su šiaurietiškomis lazdomis vaikštančių senjorų arba šunų vedžiotojų. Dažniausiai jie eidavo savo reikalais, manęs nekalbindami. Tik kelis kartus buvau paklausta, kurioje pusėje miestas.

Vaikščiodama viena baimės nejaučiau, nes aplink mane nuolatos pirmyn atgal zujo žmonės. Žinojau, kad iškilus pavojui, šauksiuosi pagalbos ir atsiras, kas padės. Tačiau šiandien kelias buvo vienišas. Draugiją jam palaikiau tik aš.

Sukišusi rankas į palto kišenes klausiausi lapų šnaresio, paukščių trelių, tolimo miško gyvūnų šnaresio, kai išgirdau šiai aplinkai nepažįstamą garsą. Motociklo birbimą. Sustingusi vidury kelio lėtai pasukau galvą atgal. Automobiliai pro čia važiuodavo taip retai, kad ant rankų galėjau suskaičiuoti visus kartus. Tuo tarpu motociklininko dar nebuvau sutikusi.

Iš tolo artėjo juodas motociklas su ant kupros patupdytu juodu raiteliu. Priminė veiksmo filmo blogiuką. Paskubomis atsitraukiau į pakraštį. Net kilo pagunda nerti į krūmus, bet motociklininkas turėjo mane pastebėti, tad nusprendžiau, kad atsitraukimas į mišką įvyks tik tuo atveju, jei kils pavojus. Neskubėdama ėjau toliau. Su įtarimu stebėjau pro šalį pravažiuojantį motociklininką. Jis prilėtino greitį ir mano širdies dūžiai padvigubėjo. Mečiau žvilgsnį į miško proskyną.

Tada įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Motociklininkas apsigręžė. Man nereikėjo svarstyti kaip pasielgti, impulsyviai nėriau šlaitu į apačią link medžių.

- Migle, palauk! – išgirdau šaukiant, – čia aš! Simas!

Pažiūrėjau ir išvydau po pažasčia tamsų šalmą spaudžiantį klasioką. Kojas buvo plačiai praskėtęs abipus motociklo. Smėlio spalvos plaukai styrojo į visas puses. Man regint jis juos perbraukė ranka ir jie gražiai sugulė ant viršugalvio.

Kokia paikšė, net nepagalvojau, kad gali būti pažįstamas. Kopdama iš griovio viršun ne ten padėjau koją ir suklupau žolių kupste.

- Eikš, padėsiu, – nušokęs nuo motociklo Simas ištiesė man ranką.

- Ačiū, – įsikibau jo. Jis timptelėjo mane ir jau rodės būsiu išgelbėta, kai užkliuvau už to paties kupsto kita koja ir vėl griuvau. Šį kartą laimei keliais paragauti žolės neleido tvirta Simo ranka.

- Štai taip, – ištraukęs iš griovio pastatė ant kojų. Nukaitusiomis ausimis dėbsojau sau į batus, – ką čia darai?

- Vaikščioju, – atsakiau pakuždomis. Nebuvau tikra, kad jis mane išgirdo, todėl užvertusi galvą pasižiūrėjau ir sutikau jo smalsias žalias akis. Iškart nusisukau. Nepaisant to, kad Simas buvo neštas ir velnio pamestas, merginas jis traukė savo grožio. Kaip vaikinas jis buvo velnioniškai patrauklus ir aš jo visada dėl to drovėjausi. Greta jo jausdavausi neišvaizdi.

- Nebijai viena?

Papurčiau galvą, o tada atsakiau:

- Iki šiol maniau, kad ne.

- Spėju, išgąsdinau, jog nėrei į krūmus? – man nieko į tai neatsakant jis susikišo rankas į juodų džinsų kišenes. Mačiau tik jas, dalį torso ir dar tamsius sportbačius, su kuriais visada ėjo į mokyklą, – o žinai, kad ten raistas? – pažiūrėjau į savo užuovėją nuo pavojaus, netikėdama tuo, ką girdžiu.

- Iš kur žinai? Manau, kad tai paprasčiausias miškas, – tariau skeptiškai.

- Matai tuos kupstus, ant kurių auga beržai? Tarp jų vanduo. Taip atrodo pelkės. Nedaug trūko, kad niurkteltum į ją. Kai pamačiau, kad bėgi tiesiai į kemsynus, pašaukiau.

- Net nunutuokiau, kad čia esama pelkės... – sudrebėjau atsitraukdama toliau nuo šlaito ir brukdama rankas į palto kišenes.

- Ne daug, kas žino. Toliau yra informaciniai stendai, bet spėju neskaitei?

- Ne.

Pastovėjome tylomis. Nebuvo ką daugiau sakyti. Jis mane išgelbėjo nuo pragariškos lemties raiste, tad padėkojau ir nutariau eiti sau. Jis pasivijęs pradėjo eiti greta.

- Nori kompanijos? – šelmiškai išsišiepė. Nesusivaldžiau, ausys užkaito. Tik papurčiau galvą, – baik tu... Bus smagiau. Pažįstu čia kiekvieną užkampį.

- Kaip tai? – Simas man nebuvo panašus į gamtos entuziastą. Įsivaizdavau jį dangoraižyje, virš smogo jūros, šėlstantį vakarėlyje su draugais. Bet ne miške stebintį paukščiukus.

- Mano namas netoli, – atsakė.

Užgniaužiau emociją, kuri ne daug trūko, kad prasiveržtų ir išduotų mano tikrąsias mintis. Šiame miške galėjo gyventi tik labai turtingi žmonės. Nemaniau, kad Simas iš nepasiturinčios šeimos, tačiau nebūčiau spėjusi, jog gyvena taip gerai.

- Tikriausiai smagu nuolat būti apsuptam gamtos, – susiturėjusi ir užsigalvojusi apie šios vietos bendruomenę pasakiau.

- Nelabai. Man labiau patiktų gyventi bute, taip daug patogiau. Bet tėvai pakvaišę dėl ekologijos, todėl verčiau liks čia, negu išsikels į centrą. Tu pamatytum kokį mes daržą turim. Siaubas. Visą kaimynysę galėtume išmaitinti. Bent jau gerai, kad nereikia prie jo dirbti. Ten mama šeimininkauja.

Šyptelėjau įsivaizduodama kaip Simas su kauptuku purena žemę svogūnams – ant šviesių plaukų languota skarelė, nosis paišina. Simas įsismaginęs pasakojo toliau apie namų ūkį. Sužinojau, jog turi kelias ožkas, du arklius – abu išgelbėti nuo skerdyklos, dar buvo vištų būrys ir keturi vipetai, kuriuos jis pavadino ne šunimis, bet kaulų rinkiniu. Jam bekalbant pasiekėmė jo minėtąjį stendą. Sustojau atstu. Nuo šiukšliadėžės prie stendo iki stendo viršaus tįsosi vorarinklis. Šitiek vorų ir tokio dydžio seniai neregėjau. Per kūną perėjo šiurpas. Menkas malonumas įvirsti į tokį tinklą. Teko skaityti tekstą iš nuotolio.

- Ei, Migle! – pašaukė Simas.

Atsisukau į jį. Jis stovėjo priešais. Išsišiepęs kaip vaikas. Akys pavojingai žibėjo. Iškėlė sugniaužtą ranką ir aš niekaip nesumojau, ką tai galėtų reikšti. O tada užsimojęs paleido. Klykdama šokau atgal. Simas leipo juokais, kol aš rankomis mostagavau, daužiau sau per drabužius, nežinodama, kur tiksliai turėčiau taikyti. Jei pateks už drabužių, išsirengsiu nuogai. Ir nesvarbu, kad čia stovi tas nevidonas.

- Nurimk, – jau krizendamas pasiūlė Simas, – viskas gerai, Migle. Nemečiau jo į tave, – sugriebė už alkūnės man muistantis. Pabandžiau ištrūkti, širdau ant jo, tačiau Simas nepaleido ir pirštu dūrė į žemę, – žiūrėk, jis ten.

Iš tiesų, voras tekinas lėkė į šešėlį po stendu. Didelis, išpampęs juodas voras. Sustabarėjusi stebėjau jį iki kol pranyko už akmenuko. Tada išplėšiau alkūnę iš Simo gniaužtų ir be žodžių patraukiau atgal taku, kuriuo atėjau.

- Nepyk, Migle! Čia buvo bajeris. Maniau suprasi.

Padidinau tempą. Bajeris?! Jam juokinga? Buvau pasirengusi į pelkę nerti, kad atsikratyčiau to padaro, o jam tai tik kvailas pokštas. Nemačiau tame nieko juokingo. Vorų bijojau nuo mažens. Vien jų vaizdas mane gąsdino.

- Negi tu rimtai dėl to užsišikai? – Simas išdygo šalia. Nežiūrėjau į jį. Praėjome jo motociklą, – atsiprašau, gerai? Tinka tau atsiprašymas?

Netiko. Nenorėjau jo akyse regėti.

- Nu ir eik tu nachui! – jam riktelėjus krūptelėjau, bet nesustojau, – dėl šūdo užsiraukt... Susireikšminus merga.

Gniauždama pirštus į saują lėkiau namo, kuo toliau nuo šios velniavos.