Migla rudenį

~18~

Ėjau koridoriumi stebėdama kaip pro langą slenka baltai pilki debesys. Dulksnojo lietus. Buvo neseniai prašvitę, rytas pasitaikė kaip niekad šaltas ir mokyklos šildymas nei kiek negelbėjo, teko apsivilkti kelis sluoksnius drabužių.

- Migle? – pašaukė vaikinas. Stovėjo ratelyje prie palangės. Simas susigūžęs drebėjo, trynė rankas ir pūtė į jas šiltą orą. Nugurgiau. Gretimai jo stovėjo Dovydas ir Gabrielius. Jiedu kažką apžiūrinėjo Dovydo telefone. Pašaukus Simui abu pažvelgė į mane. Neturėjau, kur dingti, kaip tik prieiti pasisveikinti, bet kuriuo atveju man teko eiti į jų pusę, link sporto salės. Po pažastimi spaudžiau pilką kūno kultūros aprangos krepšelį.

- Sveiki, – pasisveikinau sustodama šalia Gabrieliaus, jis šnairai į mane dėbsojo. Niekada su juo gerai nesutariau. Jis man nepatiko, nes buvo tuščiagarbis ir kvailas. Juodus plaukus laižė atgal ir tai merginas kažkodėl vedė iš proto.

- Kūncė? – Simas galvos mostu parodė į sportinį maišą. Linktelėjau, – man irgi, – kilstelėjau antakius. Vaikinų grupė turėjo pamoką vėlai vakare. Simas paaiškino, – vakare su tėvais važiuojam pas senelius, tai susitariau su jūsų mokytoja, kad mane priimtų pas jus.

- Ohoho. Su mergikėm sportuosi, – patraukė per dantį Gabrielius išsiviepdamas ta savo pasipūtėliška šypsena.

- Tai čia kietai. Bus į ką pažiūrėt, – Simas valiūkiškai pakilojo antakius.

Atsargiai dirstelėjau į Dovydą. Jis buvo atsirėmęs į palangę, maigė telefoną nekreipdamas į mus dėmesio, tarsi mūsų čia nebūtų, buvo paskendęs savame pasaulyje. Susijaudinau prisiminusi kaip šeštadienį buvau jo pabučiuota. Sakiau sau, kad pamiršiu tą įvykį, bet kai išvydau Dovydą, mintys prieš mano valią lindo pačios į galvą. Jo atsaini laikysena, ta pūsta oranžinė šukuose, kvapas, viskas mane traukė ir kerėjo lyg galingiausi pasaulio burtai. Ar taip buvo dėl to, kad jis mane pabučiavo? O gal todėl, nes buvau jį įsižiūrėjusi?

- Ai, Migle? – Simas vėl kreipėsi į mane, tad greitai nusukau akis nuo Dovydo, kad nepastebėtų manęs vėpsant.

- Mmm? – numykiau. Daug mieliau dar kurį laiką būčiau pažiopsojusi į Dovydą.

- Peržiūrėjau antrą ,,Esminio instinkto" dalį. Perduok Airinai, kad gerulis. Patiko.

- Pats ir sakyk, – suniurnėjau. Jei ne tas filmas, nebūčiau išėjusi į virtuvę ir Dovydas nebūtų manęs palietęs. Įvyko tai, kas neturėjo nutikti. Gailėjausi, kad leidau Dovydui mane pabučiuoti. Bučinys jam nieko nereiškė, jis mane tik erzino. O aš lyg kvailė įsisvaigau apie meilę.

- Ei, nu davai... – suzyzė ir priglaudė rankas prie radiatoriaus.

- Kas ta Airina? – paklausė sutrikęs Gabrielius.

- Miglės draugė, – atsakė Simas.

- Maniau tu neturi draugų, – tėškė lyg antausį Gabrielius. Sukandau dantis. Kas jiems visiems darosi? Tai, kad nedraugauju su klase, nereiškia, jog neturiu socialinio gyvenimo už mokyklos ribų. Be to, taip atvirai žmogui sakyti tokius žodžius tiesiog absurdiškai nemandagu. Regis tą patį pamanė ir Dovydas, nes nuleidęs telefoną prie šlaunies įsikišo.

- Nestumk. Miglė normali, – pasižiūrėjo man tiesiai į akis. Jos šypsojosi, nors veide nebuvo jokios išraiškos, – ane, vienuole?

Pajutau stuktelėjimą pilve. Kodėl jis turėjo būti toks malonus? Manęs nereikėjo ginti. Kodėl atkreipė dėmesį kaip tik dabar? Jei jam nieko nereiškiau, negi reikėjo užstoti prieš draugą? Nemanau. Ar jis mane laikė savo drauge? O kas jei norėjau būti daugiau nei draugė ar klasiokė? Kvaila taip manyti, Migle. Jis juk tau sakė ,,daugiau niekada". Tai buvo vienkartinis nutikimas. Daugiau tai nepasikartos. Nes aš jam nepatikau taip kaip patiko Monika. Man reikėjo nuo jo laikytis atokiai, kad susilaikyčiau nuo fantazijų ir savęs neįskaudinčiau.