Migla rudenį

~15~

Ir kam prasmės ieškot bandau?
Čia viskas taip trapu.
Aš prie širdies tau prigludau
Gelsvu rudens lapu.

Jį vėjas atnešė čionai
Iš tolimos šalies.
Tau atiteks jis dovanai,
Tik pirštais jį paliesk.

Jame tiek maža šilumos,
Bet gal ir jos užteks,
Jei tavo pirštuos lig žiemos
Blausi ugnelė degs.

- Algimantas Baltakis

***

Užvertusi knygą padėjau ją atgal į lentyną. Nieko vertingo neradau. O taip vyliausi.

Perėjau prie kitos lentynos. Šiandien visa mūsų grupė susirinko mokyklos bibliotekoje. Lapikauskienė liepė parengti pristatymą apie žymius lietuvių poetus. Komandoje buvau su Giedre ir Evelina. Pastaroji šiuo metu rinko informaciją internete, kol mes tuo tarpu su Giedre vaikštinėjome po biblioteką dairydamos knygos apie mums rūpimą autorių.

Buvau įsitkinusi, kad nieko nepešim ir teks tenkintis tik tuo, ką radom interneto platybėse. Bet tada vaikštinėdama per dvi lentynas nuo galvos aptikau reikiamą knygą.

Niekada nesiskundžiau dėl ūgio. Jis buvo vidutinis, tarp metro šešiašdešimt ir septyniasdešimt, tad maniau, kad man pasisekė. Nebuvau tokia žema kaip Airina, bet ir neišstypusi kaip Tėja. Be jaudulio galėjau dėtis aukštakulnius. Visgi toks ūgis kartais turėdavo savų trūkumų. Tarkim kaip dabar, kai reikėjo stiebtis ant pirštų galų, kad pasiekčiau knygą. Sugebėjau tik nevykusiai brūkštelti per knygų apačią.

O tuomet veikiau pajutau negu pastebėjau kaip prie nugaros prigludo kažkas svetimo. Jausmas buvo malonus, tarsi prie manęs švelniai spaustųsi milžinas. Nosį pakuteno pažįstamas kvapas. Man virš galvos pakilo ranka, ištraukė reikiamą knygą ir nuleido prie pat veido. Plaštaka buvo šviesi, pirštai kaulėti ir ilgi. Toptelėjo, kad tai buvo lyg scena iš romantinio filmo, kai įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka. Tai buvo taip banalu, bet kodėl tuomet mano širdis pasileido šuoliais? Susijaudinau, nors neturėjau. Šią minutę mano kūnas elgėsi taip kaip norėjo.

Lėtai apsisukau. Skrandis nuo vaizdo susitraukė. Dievuliau. Jis kasdien vis gražėja.

Priešais mane stovėjo Dovydas. Aukštas. Oranžiniai plaukai papūsti. Ties smilkiniais ir viršugalviu buvo patrumpinti. Supratau, kad kirpo ir jam tai labai tiko. Atrodė dar gyvesnis. Laisvi mėlyni džinsai ir pintas baltas megztinis ant jo gludo kaip ant modelio. Prie apykaklės pastebėjau išlindusius tonu baltesnius už megztinį marškinėlius. Užgniaužusi kvapą vėpsojau į jį. Ar jis nutuokė, koks patrauklus buvo? Nes jei taip, tai moterims grėsė rimtas pavojus. Man grėsė pavojus.

Įsakiau sau nesimpatizuoti jam. Jau po ekskursijos sudrausminau save. Bet prie jo mano smegenys atsisakydavo veikti. Nenutuokiau, kodėl taip buvo ir už šią silpnybę savęs nemėgau. Man buvo svarbi disciplina. Prie Dovydo jos nebelikdavo. Elgdavausi visai ne pagal planą.

- Labas, – pasakė ištiesdamas knygą.

- O ačiū! – suskubau ją paimti. Išsiblaškiusi pradėjau sklaidyti puslapius, kad tik save kuo užimti ir kuo mažiau į jį spoksoti.

Jis sujudėjo. Vėl pirma pajutau negu pamačiau. Megztinio medžiaga brūkštelėjo per knygos pakraštį.

Paskutinį kartą su juo kalbėjomės savaitgalį Vilniuje vandens pramogų parke. Priešingai nei su Simu, su Dovydu nebendravome. Jis gyveno savo tobulą populiariaus mokyklos vaikino gyvenimą, aš saviškį, kur niekas nevyko. Meluočiau sakydama, kad nenustebau jam mane užkalbinus. Įdomu buvo ir tai, kodėl nusprendė prie manęs prieiti. Tai turbūt liks paslaptimi. Drąsos to tiesiai paklausti neturėjau.