Migla rudenį

~14~

Dėl miego trūkumo vos sugebėjau išlaikyti galvą pakeltą. Kūnas norėjo susmegti į žemę. Pamokos slinko tarsi per miglą. Girdėjau balsus, mačiau veidus, bet ničnieko nesupratau.

Blogiausia buvo per istoriją. Buvau uoliausia mokinė, mokytojos numylėtinė, ir ji nuolat manęs klausinėdavo. Šiandiena buvo ne išimtis. Deja aš net minties dorai suregzti negebėjau, liežuvis niekaip neapsivertė, tai ką jau kalbėti apie atsakinėjimą į sudėtingus klausimus apie senovę. Pasirodžiau beviltiškai. Paklausta apie Kliuni reformos padarinius, it idiotė spoksodama tiesiai priešais save sutrikusi pasakiau ,,kliunkio forma?". Po šito mokytojai užteko padorumo likusią pamoką manęs nejudinti.

Tuo tarpu per lietuvių kalbą girdėjau kaip Simas suokė Monikai į ausį gražius žodelius. Ji išraudusi leido jam šnekėti jai prie pat veido. Kone galėjau matyti kaip odos plaukeliai stojasi piestu nuo Simo kvėpavimo.

Niekaip nesupratau, kodėl ji taip elgiasi. O kaip Dovydas? Ar jį jau pamiršo? Ko jų simpatija verta, jeigu yra trečias asmuo?

Keisčiausia tai, kad Dovydas sėdėjo čia pat, gretimame suole. Mačiau kaip keliskart žvilgtelėjo į burkuojančią porelę. Ir tiek. Nieko daugiau neįvyko. Jokių pavydo scenų. Niekas nekvietė į ringą kautis dėl moters rankos. Niekam neparūpo Monikos garbė. Juolab jai pačiai.

Man nesuvokiama sveiku protu kaip galima flirtuoti su vienu vaikinu, kai kitas, su kuriuo darei tą patį, sėdi šalia. Ar Monika buvo bejausmė? Neturėjo moralės jausmo? O gal jai patiko žaisti dviem frontais? Sėdėjau sutrikusi.

O kodėl vaikinai nesusipyko? Juk Dovydas ketino užkariauti Moniką ir štai netikėtai jam atsiranda priešininkas. Be to, ne kas kitas, o geras draugas. Ir jis nieko nesako!

Kas tai per santykiai ir kuo jie grįsti, man buvo mįslė. Visą pamoką sukau galvą, kas tame trikampyje vyksta. Bet iki galo taip ir neišsiaiškinau. Sugebėjau suvokti tik tiek, kad po šios pamokos nesužinojau nei apie Kunčino gyvenimą ką nors svarbaus, nei apie tos trijulės meilę. Namo išėjau nusikamavusi nuo perdėto mąstymo.

***

Bute, švelniai tariant, buvo netvarka. O jeigu vertinant realistiškai, tai mano namuose buvo tikras jovalas. Po pastarosios nakties aš, Airina ir Tėja paryčiais nuėjome į vaistinę. Nusipirkome tuntą naujų nėštumo testų ir sakykime, kad dėl to visur mėtėsi rausvai baltos dėžutės.

Kaip ir buvo galima tikėtis, testai buvo neigiami. O mūsų nuotaika lyg laimėjus milijono eurų vertės čekį. Todėl nenuostabu, kodėl surengėme šventę. Dar saulei dorai nepatekėjus mano virtuvėje buvo iškelta tikra puota. Ant stalo gulėjo tuščios pridžiūvusio maisto lėkštės, stovėjo taurės su vyšnių kompotu. Gretimai akis badė nebaigti užkandžių pakeliai, krekeriai ir saldėsiai darkė bendrą vaizdą lyg skruzdės ant torto. Ką galiu pasakyti. Išties žavinga!

Kibau į darbą. Nors beprotiškai troškau kristi į lovą, pirmiausia – valymas. Nepakenčiau, kai aplink mane tvyrodavo betvarkė. Be sąžinės graužaties sumečiau nebaigtus užkandžius į šiukšliadėžę. Vis tiek nebuvau ta, kuri juos pirko. Labiau mėgau sveikus užkandžius. Į indaplovę sudėjau indus. Nuvaliau stalą. Nėštumo testų dėžutės iškeliavo tuo pačiu keliu kaip kad užkandžių pakeliai. Liko tik grindis išsisiurbti.

Baigusi darbus palindau po karštu dušu. Raumenys vėlei atsipalaidavo, o akys ėmė merktis. Persirengusi pižama griuvau į lovą. Miegas mane pasitiko lipnus ir saldus.

***

Atsikėliau už valandos. Nemėgau eiti popiečio miego, jis netiko prie mano miego grafiko, tačiau šiandien buvo išimtis. Buvau pernelyg pavargusi, kad nepailsėjusi gebėčiau ką nors nuveikti.