Migla rudenį

~33~

- Kur ji? – įpuolęs į Simo namus apsidairiau ieškodamas Miglės. Neradęs pasižiūrėjau į sutrikusią Simo motiną. Uždusęs sunkiai alsavau. Visą šį laiką ieškojau Miglės miškuose. Kai Simas paskambinęs pranešė, kad Redas ją rado tysančią prie pelkės apmiriau, kūną suparalyžiavo iš baimės. Sakė, jog gulėjo nejudri, viena koja buvo įklimpusi į raistą, kitą turbūt ištraukė, nes buvo aplipusi purvais.

- Ji ilsisi viršuje, – atsakė moteris ir aš skriejau link ten, bet Morta mane sulaikė už rankos. Papurčiusi galvą pakuždėjo, – jai reikia pamiegoti. Ji sukrėsta, Dovydai. Duok mergaitei ramybę.

- Man reikia ją pamatyti. Įsitikinti, kad viskas gerai.

- Gerai. Pati ją nuprausiau ir paguldžiau. Eik namo, o kai ji atsikels, pranešiu, kad buvai užsukęs ir jei norės, paskambins tau. 

- Jūs nesuprantat, – purčiau galvą, – mudu apsipykę. Ji man neskambins, kad ir kas būtų.

- Tuomet juo labiau negaliu tavęs ten leisti.

- Morta, prašau, – kone verkdamas maldavau. Jos motiniškas susirūpinęs žvilgsnis trumpam dirstelėjo į viršų, o tada atsisuko į mane.

- Nežinau, Dovydai. Jai reikia pabūti vienai...

- Aš tik pasižiūrėsiu. Nieko nedarysiu. Prisiekiu. 

Ji atsiduso papurtydama galvą, mačiau, kad pasidavė. Palietęs jai petį padėkojau ir šuoliais pasileidau į antrą aukštą.

Tyliai pravėręs svečių kambario duris įslinkau vidun. Prieblandoje mačiau neryškų žmogaus siluetą lovoje. Iš palengvėjimo virpulingai iškvėpiau, širdis padūkusiai plakė nesveiku ritmu. Prisiartinęs prie lovos palinkau virš merginos, ji gulėjo užsimerkusi ir švelniai alsavo, jos skruostai buvo nubraižyti ir pabalę, nors buvo užklota patalais ir užtiesalu, drebėjo. Ištiesęs ranką paliečiau jos smilkinį atsargiai nubraukdamas sruogą už ausies. Jos ausys taip dažnai raudonuodavo, kad kiekvienu sakyk nustebdavau manydamas, jog tai pats mieliausias dalykas žemėje. Veriamas kaltės patraukiau ranką. Ji taip kentėjo, o aš nei karto neatsiliepiau į jos maldą padėti, juk buvo akivaizdu, kad paramos jai reikia. Per baimę įsimylėti šalinausi jos, gėdijausi, kad kiti palaikys mus pora, o tada aš būsiu įsipareigojęs vienai merginai, kurią nežinojau ar galiu išlaikyti visam gyvenimui. Prisiekiau mylėti tik kartą ir iki gyvenimo galo. Bet pamilau šią merginą, o ji mane ir nors turėjau atsakyti kaip pridera, apsimečiau aklu. Aš nebuvau savo tėvu, nenorėjau tokiu būti, tačiau kaip aš atrodžiau Miglės akyse? Kelios merginos vienu metu ir ji, viena ir užmiršta. Lašas meilės, kurį jai padovanodavau, galėjo nebent suvilgyti lūpas, bet nenumalšinti ilgesio krūtinėje. Susimoviau.

Paskutinį kartą ilgesingai ją nužvelgęs išėjau taip pat tyliai kaip pasirodęs. O tada atsirėmęs į sieną pravirkau.

***

Miglė

Jo kvapas net jam išėjus sklandė ore. Sukandusi dantis ir klausydamasi jo raudos pati be garso kūkčiojau. Plėšiausi per pusę nežinodama pulti jam į glėbį ar laukti, kol išeis. Galiausiai pasirinkau. Turbūt jau su visam. Atleisk man, Dovydai.

***

Po beveik mėnesio

Žingsniavau mokyklos koridoriais rami ir pakiliai nusiteikusi. Susitikimas su psichologe pavyko neblogai. Žinoma, pirmieji pasimatymai buvo siaubingi, negebėjau nei žodžio pralementi, mačiau kokiu susirūpinusiu žvilgsniu psichologė į mane žiūrėjo. Pranešė broliui, kad kelias ilgas, jei norim, kad išgydyčiau sielos žaizdas. Todėl sąžiningai lankiausi jos kabinete ir mokiausi kalbėti. Kartą atlikinėjome pratimą. Kai papasakojau kaip žuvo tėvai ir brolis išvažiavo, ji paprašė daužyti pagalvę ir rėkti ne. Nesupratau užduoties, juolab, kad ji man nesisekė. Kiekvieną sykį kumštis išskysdavo ir trenkdavau ne iš jėgos, kaip buvo nurodžiusi, bet lyg išsigandusi, kad ką užgausiu. O juk tai buvo pagalvė! Tada mes kalbėjomės ir ji nuolat manęs klausinėjo, ar aš norėjau, kad brolis išvyktų, ar pritariau jo sprendimui. Iš pradžių pateisinau jo poelgį, jis buvo nuliūdęs, turėjo teisę išvykti, jog skaudėtų ne taip stipriai, be to, turėjo pasirūpinti manimi, tad teko dirbti. Tačiau psichologės tikslas buvo neišgirsti kokiais argumentais galiu apginti savo brolį, o ką jaučiu aš. Paskutinį kartą darydama pratimą pravirkau ir galiausiai visai pratrūkau. Vanojau pagalvę kaip tėvai savo išperas atžalas. Verkiau ir rėkiau kaip tu drįsti, Kajau? kaip gali palikti mane vieną?