Migla rudenį

~29~

Būtų logiška manyti, kad po to, ką patyrėme su Dovydu tapome neatsiejama  vienas kito dalimi, susijungėme nežemišku ryšiu, tvirtesniu už Romeo meilę Džiuljetai ir atvirkščiai. Tačiau būčiau visiška melagė taip teikdama.

Mokykloje buvo siaubinga. Iš pradžių galvojau, kad ne taip interpretavau Dovydo atstūmimą, tačiau  panašus elgesys pasikartojo ne vieną ir ne du kartus. Kai po jo ašarų kitą dieną mokyklos koridoriuje pasitikau jį su šypsena, vaikinas nusisuko ir nuėjo, o kada priėjau prie jo jam kalbant su ta bjaurybe Monika, jis nė nesiteikė į mane pakelti galvos. Vis bandžiau rasti jo elgesiui pateisinimą, juolab, kad pasibaigus pamokoms jis elgdavosi su manimi kaip visada meiliai. Tačiau kai dieną, kitą ir dar kitą sulaukdavau šalto atsako, mano pasiteisinimų rezervuaras galiausiai išseko. Nežinojau nė ką manyti.

Vieną dieną prieš istorijos pamoką prie manęs prisigretino Simas. Nukreipusi apsiblaususį žvilgsnį nuo juokaujančio su kitais vaikinais Dovydo kilstelėjau Simui antakį.

- Jis tave dūchina, – mostelėjo į vaikinų grupę.

- Kas? – iškart pyktelėjau.

- Dovydas. Sekioji jį kaip šunytis, o jam į tave nusispjaut. Graudus vaizdas.

Sustingusi sumirksėjau leisdama informacijai įsisavinti. Kuo jis mane laiko? Mano, jog esu pastumdėlė? Dovydas mane myli, juk myli. Jis tik... tik drovisi rodyti jausmus viešai, vaikinams tai būdinga.

- Ne tavo reikalas, kas dedasi tarp manęs ir Dovydo. Apsieisiu be tavo komentarų, – piktai atšovusi nuėjau.

Pamokoje taip ir neapsilankiau. Iš galvos vis nekrito Simo pasakyti žodžiai. Pagal jį aš buvau negraži, negeidžiama mergiotė, todėl akivaizdu, kad netinkama į merginas, o Dovydas rinkosi tik tokias gražuoles kaip Monika. Galbūt Simas teisus? Gal Dovydas išties su manimi tik žaidė? Sekiojau paskui Dovydą prašydama jo dėmesio, o jis mane vis pavarrydavo. Kaip pašaliniams tokį elgesį interpretuoti? Pasak jų aš prisiplakėlė, o Dovydas vargšas populiarus vaikinas, neatsikratantis įkyrios mergos dėmesio. Blogietis šioje istorijoje buvau aš, ne jis.

Susmukau ant suoliuko autobusų stotelėje, krūtinę užgulęs akmuo dusino, panorau jį nuo ten nukelti, tad suleidau nagus per striukę į odą visai greta širdies, bet nieko neįvyko, jis toliau smagiai sau spaudė tarp šonkaulių ir kraujagyslių. Kaip šaunu, kitiems buvau visiška pastumdėlė ir niekam tikus. Klasiokės nė akies krašteliu į mane nebežiūrėjo, kai per lietuvių kalbą atsisėdau į suolą laukdama Giedrės ir mintydama, kaip ji pasiaiškins dėl savo elgesio, gavau niuksą į širdį jai atsisėdus prie kitos mergaitės. Aš visą naktį nesudėjau bluosto mąstydama apie susidūrimą su Giedre ir kitomis, o joms tai buvo vakarykštis įvykis, užbaigtas ir seniai pamirštas. Arba Dovydas... psimylėjome, guodžiau jį, o šiandien jam buvau tarsi rakštis pėdoje.

Parašiau draugėms, kad man žūtbūt reikia išsikalbėti, reikalas skubus. Minutės slinko, laukiau atsakymo. Galiausiai telefonas klinktelėjo ir iššoko Airinos bei Tėjos pranešimai. Sori, mergyt, ne šiandien, turiu reikaliuką ;) . Užsivertus mokslais, rašė Tėja. Suspaudžiau telefoną ir laikiau jį taip ilgai, kad ekranas užtemo ir galėjau jo tamsoje įžiūrėti dangaus atspindį. Netikėtai ant ekrano kaptelėjo lašas lietaus, tuomet jų pasipylė visa armija. Sutrikusi pasižiūrėjau į dangų, bet jis buvo rudeninės pilkos spalvos, pranašaujantis ne lietų, bet sniegą. Pasižiūrėjau į telefoną, lašai toliau krito, o aš kraipiau galvą bandydama užčiuopti vaizdą prakiurusio dangaus. Ir tik kai pirštais paliečiau skruostą supratau, jog tai mano akys buvo tie lietaus pritvinkę debesys. Verkiau, nors neskaudėjo, tik labai stipriai, kone smaugiančiai spaudė gerklę ir krūtinę.

***

Gimnazijos sporto salė buvo pilnutėlaitė žmonių. Grįžusi namo susitvarkiau nuverktą veidą, pasidažiau, persirengiau ir atvažiavau į kitą, ne tą, kurioje mokiausi, gimnaziją palaikyti Dovydo per tinklinio varžybas. Jis kaip ir buvo galima tikėtis spinduliavo pasitikėjimu, laime ir nutrūktgalviškumu. Rodos, kad mano jėgų likučiai tąkart gulint ant sofos susigėrė į jį ir kai aš tuo tarpu jaučiausi lyg sudaužyta bokso kriaušė, jis švytėjo pilnutėlis jėgų. Tebūnie, mąsčiau. Džiaugiausi galėdama jam padėti, viskas ko norėjau, tai tik išsiaiškinti, kas tarp mudviejų dedasi.