Migla rudenį

~12~

Kartais pagalvoju, kad turėjau gimti senesniais laikais. Tarkime prieš penkiasdešimt metų. Arba... Na, ne. Gal nereikia imti taip drastiškai. Viduramžiai per toli ir per žiaurūs mano kaip šiuolaikinės moters mentalitetui. Užteks ir devyniolikto amžiaus.

Kodėl?

Todėl, kad mano asmenine nuomone, rodyti pusnuogį kūną kitiems yra šventvagiška. O dabar ne ką kitą kaip tik tai ir dariau. Atstačiusi savo bandeles publikai it antis krypavau atviromis vietomis Dovydui už nugaros, džiaugdamasi tuo, kad bent jau jis nemato mano šlapio, drėgna medžiaga aptemto užpakalio.

Kas čia seksualaus rodyti savo persiką publikai? Aš galiu pasakyti. Nieko. Absoliučiai nieko. Mes tik be perstojo jaudinamės, ar ant atidengtų sėdmenų nematyti strijų, celiulito žymių, apgamų iš vaikystės, kai kam randų ar net aknės spuogų. Rodome tokią jautrią ir privačią savo kūno vietą, tikėdamiesi kitų įvertinimo ir tai mums kelia nerimą. Paslėpdami šią zoną galėtume išvengti viso to bereikalingo streso. Šventai tikiu, kad sėdmenų vieta po drabužiais.

- Aš užsakysiu. Tu atsisėsk, – iš mano didžių pamąstymų apie sėdmenis ištraukė Dovydo balsas.

- Gerai, – nuėjau ir įsitaisiau prie laisvo staliuko. Teko po užpakaliu pasidėti drėgną rankšluostį, kad nesušlapinčiau kėdės.

Kavinukė buvo puspilnė žmonių. Ir keisčiausia tai, kad dauguma valgė. Valgė! Baseine. Kaip taip galima? Iš pradžių plaukioti vandenyje, kuriame pilna kitų sysiuko ir kitokių kūno išskyrų, o tada dėti į burną maistą, liesti lūpomis tai, kas pateks į tavo vidų, kai žinai, jog tos pačios lūpos yra sudrėkintos baseino vandeniu. Pakraupusi pasičiupau servetėlę ir ėmiau trinti savo burną.

- Am. Tau viskas gerai? – Dovydas pastatė ant staliuko du kartoninius puodelius.

- A. Tai? – nuleidau servetėlę ant stalo, – tiesiog nusisausinu baseino vandenį, – ir sysiukus, pridūriau mintyse.

- Okei, – vis dar stebeilydamas į mane tarsi keistuolę praplėšė cukraus pakelį ir susibėrė į balintą kavą. Stebėjau kaip pakartoja tą patį dar du kartus.

- Nesusirgsi cukralige? – gurkštelėjau nesaldintos savo arbatos. Buvo tokia šiaip sau. Vaisinių arbatų nemėgau. Jų skonis buvo kaip karšto vandens. Nesupratau už ką mokėti pinigus.

- Gera kava yra saldi ir su puse litro pieno, – patenkintas savimi pratarė. Ir pasigardžiuodamas siurbtelėjo karšto skysčio. Ant lūpų liko balta puta, kurią jis nusilaižė. Vaikinas turėjo talentą siurbti kaip užstalės pijokas.

- Negaliu nieko pridurti. Man kava šlykšti net su šitiek pagardų.

- Ir tu dėl to esi psichopatė, – su trenksmu pastatė puodelį, – kava yra geriausias žmonijos atradimas.

- Kaip kam, – suniurnėjau.

Gerdama pažiūrėjau pro puodelio viršų į Dovydą. Jo drėgni plaukai gulėjo gražiau negu sausi. Gal rytais šukuodavosi, nes ten kur turėjo matytis bangos, būdavo pūsta. Kai sudrėkino, pasimatė tikroji plaukų prigimtis – dailios ir klasiškos oranžinės bangelės.

- Į ką taip žiūri? Likai pakerėta mano grožio? – nutaisęs pašaipūnišką šypsnį išsitiesė kėdėje.

Susidrovėjusi nusukau akis. Jutau kaip kaista ausų galiukai. Visada tie nelemti galiukai. Nuolat mane išduoda. Reikia juos nupjauti. Nebebus kam raudonuoti.

- Per gerai apie save galvoji. Ne visos tavęs taip trokšta kaip Monika, – nuleidusi puodelį apsimečiau, kad rankomis glostau plaukus, subtiliai dengdamasi ausis.

- Sakai, patinku Monikai?

Jis rimtai to klausia? Ji jam leido savo nuogą krūtį paliesti ir jam dar kyla abejonių, ar mergina jam neabejinga?

- Gal? Tikriausiai, – truktelėjau pečiais, sukeldama jam abejonių, kad nesijaustų toks savimi užtikrintas.

Dovydas išsišiepė. Negalėjau nepastebėti, kad jo lūpų linija graži. Ypač kuomet šypsodavosi. Kamputyje atsirasdavo smulki mimikos raukšlė, o lūpos galiukas dailiai užlinkdavo į viršų.

Suvokusi, kad vėl kaip kvailė į jį vėpsau, nusisukau.

Tramdykis, Migle. Vėl įsisvajojai. Tu jam nė nepatinki. Ir negalėtum patikti. Juk esi ne jo lygio.

- Nebedaug trūksta. Pamatysi, greitai ją nučiešinsiu, – pasigyrė atstatydamas nuogą krūtinę.

- O tu nori su ja rimtai draugauti, ar?.. – nutęsiau mintį, nedrįsdama pasakyti ,,tiesiog pasižaisti".

- Ką žinau, – pakėlė pečius iki ausų, – bus matyt. Šiaip, žinai, smagu. Toks azartas apima. Vis tiek, čiūju, Monika gražiausia iš visos klasės.

- Tu ją kabini tik dėl to, kad ji graži? – susierzinusi, kad tema pasisuko apie Moniką ir jos garbinimą, susiraukiau.

- Turbūt, – atsainiai pakratė galvą, dėbsodamas man pro šoną.

Neturėjau jam ką pasakyti. Atsigėriau tos šlykščios arbatos. Kodėl visada viskas sukasi apie Moniką? Ji gražiausia. Ji tobuliausia. Pati geidžiamiausia. Negi vaikinams išties tik tiek tereikia? Dailaus veidelio ir laisvo elgesio? O kaip tada mes likusios?

Aš nepavydėjau. Tikrai ne. Ko man pavydėti? Kad Monika laimėjo genų loterijoje? Ar kad nusirengia prieš kiekvieną patrauklesnį vaikiną? Galėjau pasidžiaugti, kad turėjau bent jau šiek tiek savigarbos. Ką ten šiek tiek. Nepalyginamai daugiau. Gal Monika ir graži. Taip pat ir viliokliška. Bet aš bent jau šeimyniška buvau. Mano vyras ateityje galės nesijaudinti, kad pabėgsiu pas svetimą. Bus skaniai pavalgydintas ir prižiūrėtas. Klausimas, ar Monika moka gaminti.

Kraipydamasi iš laimės dėl savo pranašumo kulinarijos srityje suvilgiau lūpas arbata.

- Ką čia darai? – sumišusi pasižiūrėjau į Dovydą. Jį pralinksmino mano lingavimas.

- Echem, – atsisėdau tiesiai, – apie ką tu?

- Tas lingu lingu? – pavaizdavo mane, – dažnai taip elgiesi?

- Nesuprantu apie ką kalbi, – dėdamasi kvailele nekaltai siurbtelėjau iš puodelio.

Puiku, Migle. Jau pasirodei kaip beprotė. Nenuostabu, kad nepatrauki vaikinų dėmesio. Kam patinka pamišėlės? O tai, kad niekam.

- Bus čia su tavim reikalų, vienuole, – krizendamas pratarė Dovydas. Bandžiau suprasti, ką jis turi galvoje.