Migla rudenį

~23~

- Ką nori daryti toliau? – paklausė atsitraukęs.

Trumpai pamąsčiusi atsakiau:

- Pasivaikščioti.

- Tuomet eime, – nei kiek nedvejodamas suėmė už rankos ir mudu patraukėme palei baltą tvorą aplinkui.

Iki pirmųjų saulės spindulių dar buvo likę nemažai laiko, naktis buvo tokia bekraštė, kad rodėsi, jog esam vieninteliai padarai išdrįsę braidyti po sutemas. Danguje spindėjo spiečius žvaigždžių, jų vedini basomis šlavėme sustirusius žolės stiebelius, pėdų pirštai seniai spėjo suledėti. Tolumoje mačiau arklio kontūrus, glaudėsi ant žemės paviršiaus ir kietai miegojo, lyg nejausdamas šalčio. Iš vištidės sklido monotoniškas paukščių kudakavimas. Sukastos lysvės nuogos ir kietos pozavo mėnuliui. Praėję jas nutolome link kito sklypo pakraščio, už kurio mūsų laukė miškas, sustoję žvelgėme į grėsmingus jo kaulus.

Mėgavausi šaltomis vėjo glamonėmis, Dovydo delno kaitra, jog ėjau apie nieką negalvodama. Kūnas buvo lengvas, tarsi prisiuosčius dujų. Ir kas galėjo pamanyti? Kad nusiraminčiau reikėjo rudeniško atžarumo ir trupučio kito žmogaus šilumos. Krūtinė išsipūtė smarkiai įkvėpus, pasisukau į Dovydą, jis atsakė galvos pakreipimu. 

- Tu likai su manimi? – nuskambėjo veikiau kaip teiginys negu klausimas, bet jis vis tiek linktelėjo. Gurktelėjau vėl pažvelgdama į mišką, – kodėl? Praleidi visą smagumą viduje. Eidamas kartu tik susišlapinai kojas, – dabar žiūrėjau į jas, turėjo būti tokios pat nutirpusios kaip mano.

- Man kaip ir tau reikėjo įkvėpti gryno oro.

Pakėliau veidą, mūsų akims susitikus jis nusišypsojo, jei nežinočiau, kad ta juoko raukšlė visada padaro jo veidą cinišką, įsižeisčiau. Abu gerai žinojome, kad ne dėlto jis išbėgo į lauką, Dovydas liko dėl manęs. Krūtinėje pajutau dusinančią padėką, jo pasiaukojimas ir ryžtas nusisukti nuo savo grupės buvo pasigėrėtinas. 

- Ačiū, – išspaudžiau tylomis, jo šypsena išnyko, mąslus ir nekaltas stebėjo mane. Kas dėjosi jo galvoje, niekaip negalėjau atspėti.

- Grįžkim, – pasiūlė, o aš kaip mat susiraukiau. Nuramindamas jis pridūrė, – tu pastirusi, Migle. Mums abiem reikia sušilti. Pažadu, nebūsim su kitais, eisim susirasti atokią vietelę ir joje lindėsime iki kol būsi pasiruošusi išlįsti. Ką manai? 

Suspaudusi lūpas svarsčiau kaip pasielgti. Mano draugės turėjo būti sunerimusios, nežinia kur pasidėjau, be to, matė, jog išbėgau nusiminusi. Turėjau su jomis susitikti ir jas nuraminti. Tačiau norėjau pabūti savanaude ir niekam nesirodyti, net joms, juo labiau Monikai. Visgi šiluma viliojo, įsivaizdavau kaip kojų pirštai atitirptų, o nuogų blauzdų ir šlaunų nebegnaibytų pasiutęs vėjas. Ir Dovydas buvo sušalęs, vaidino atsparų oro sąlygoms, bet gi nebuvau akla, mačiau, kad kaskart papūtus smarkiau, traukia galvą į švarką. 

Sutikau su juo pareiti su ta sąlyga, kurią pasiūlė. Name mane vėl suspaudė žmonių kiekis, gūždamasi ir traukdamasi artyn Dovydo, užkilau į viršų, kur jis surado mums neužimtą kambarį. Jame stovėjo viena odinė sofa ir dvi didelės knygų spintos. Atsisėdusi kamputyje apkabinau kelius nuleisdama ant jų smakrą. Dovydas išsidrėbė priešais, persibraukė sudrėkusius plaukus, per dešinę akį nupieštas raudonas rombas buvo išėjęs už kraštų. 

- Gali susikelti pėdas man ant šlaunies, – pasiūlė nuleidęs ranką, – greičiau sušilsi, – tarė, kol neinterpretavau savaip. 

Ketinau atsisakyti, bet paskutinę minutę padariau kaip siūlė, vis tiek kambaryje nebuvo taip jau šilta kaip norėjosi, o mano pėdos buvo suledėjusios. Ištiesusi kojas nedrąsiai jas priglaudžiau prie jo šiltos šlaunies. Jis patraukė ranką arčiau atlošo, kad nesiliestų.