Migla rudenį

~10~

Dovydas

Į mokyklą atsibeldžiau anksčiau. Nors buvo galima dėl to ginčytis, kadangi praėjo jau trys pamokos. Dėl vėlavimo ar pamokų praleidinėjimo nesukau sau galvos. Mokykla ir taip buvo pragaras. Normalu, kad nejutau jokio noro į ją eiti, o tą darydamas – dariau nereguliariai.

Kadangi vyko antra lietuvių kalbos pamoka ir visi jau seniai buvo įnikę į darbus, o suolai, bent jau dauguma trokštamų, užimti, mokytoja mane nuvedė prie to, kuris buvo laisvas. Draugeliai iš kito klasės galo, pastebėję su kuo man teks sėdėti, pradėjo springti juokais. Parodžiau jiems vidurinį pirštą. Pasekmės buvo aiškios. Gavau nuo mokytojos pylos. Eina ji velniop.

Nušveitęs kuprinę ant grindų išsidrėbiau suole. Pasižiūrėjau, ką daro klasiokė. Taisė kažkokią rašliavą. Ir be abejo smaigstė mane šnairais žvilgsniais. Kilo noras ją dar labiau paerzinti, todėl ėmiau siūbuoti ant galinių kėdės kojų. Kaip ir tikėjausi Miglė gailiai atsiduso.

Pabandžiau prastumti laiką išsitraukdamas telefoną. Bet trijų pirmų pamokų užteko, kad būčiau viską peržiūrėjęs, tad nieko nepešęs įkišau telefoną atgal į kišenę.

Vėl sutelkiau dėmesį į suolo partnerę. Sėdėjo sukryžiavusi kojas, parietusi jas po kėde. Buvo švelniai pasisukusi į mane. Nužvelgiau ją visą. Tamsi. Juodi ilgarankoviai medvilniniai marškiniai, juodos neaiškios medžiagos aptemtos kelnės ir auliniai rudeniniai batai su užtrauktuku. Vienintelis aksesuaras ir bent kažkokia spalva buvo laisvai ant kaklo parišta marga šilkinė skarelė. Susivokiau, kad niekada nemačiau Miglės su laisvais džinsais, kaip dabar madinga, ir nutrintu bliuzonu. Ji rengėsi madingai. Turėjau tą pripažinti. Turėjo dailią figūrą ir taikė prie jos skoningus drabužius. Tačiau dėl to puošnumo ji išsiskyrė iš kitų. Lyg jautėsi už mus pranašesnė ir siekė tai parodyti. Dėl to ir dar už tai, kad su niekuo nebendravo, laikiau ją pasikėlusia. Nors užvakar naktį pasirodė kaip niekad žemiška.

Prisiminęs kaip klubais mosavo muzikos ritmu, nejaukiai pasimuistau kėdėje. Nenoriu apie tai galvoti. Miglė ne mano skonio. Tačiau tas vaizdas kaip ji rankomis glosto sau kaklą, lėtai slysta kūnu, o šviesūs palaidi plaukai dangsto siaurus pečius, neprašytas įsigauna į mano sąmonę. Teko kapituliuoti ir pripažinti. Miglė tą vakarą kaitino kraują. Gerai, kad laiku spėjau sustabdyti Albertą, nes kvailys ketino prieiti. Neįsivaizduoju, ką galėjo jai pasakyti, kas patrauktų jos dėmesį. Bet viena tikrai žinau - nuo jo vaizdo ji būtų kaip reikiant peršikus. Kad ir turėdama dailų sudėjimą, buvo baigšti ir nepasitikinti kaip pelė.

Bandydamas prasiblaškyti ir išguiti mintis apie šokantį Miglės kūną, nukreipiau akis priešais. Prieky mūsų sparną apie Moniką rėžė Ernis. Durniukas. Neprašytas trynėsi prie mūsų ir tik iš gailesčio leidau jam prisijungti. Su tais pusilgiais šviesiais plaukais ir kalnu raumenų atrodė lyg nevisprotis. O kur dar žvairos akys... Bet savo bukumu linksmino, todėl būdavo visai smagu jį turėti šalia.

Monika buvo akivaizdžiai suirzusi, kad teko mokytis su tuo mėme. Raukė mažą nosytę, o klausydama Ernio žygdarbių žvejyboje nuobodžiaudama tampė melsvos palaidinukės rankogalį. Nuliejau ją akimis. Priešingai nei Miglė Monika rengdavosi paprastai. Šiandien irgi buvo apsivilkusi paprastą prigludusią palaidinę iki pusės pilvo ir baltus aptemptus džinsus, kurie turėjo gerai aptraukti šikną. Šiaip jau ji buvo gražuolė, bet labiausiai jos kūne man patiko didelės sunkios krūtys. Kai paklausiau koks dydis, prasitarė apie C kaušelį. Bet aš nei kiek nedvejojau, jog buvo D. Juk buvau ne aklas.

- Ei, Erni?! – pašnibždomis, bet kad girdėtų pašaukiau. Monika su Ernestu pasuku į mane galvas. Mane išvydus šokoladinės merginos akys suspindo. Nusišypsojau jai ir ji atsakė man tuo pačiu meiliu šypsniu. Pažiūrėjau į bičiulį, – davai, mainom vietom? Vis tiek stumiat dūrą. O aš turiu kai ką pasakyti Monikai, – pamerkiau jai sąmoksliškai akį.