I Want You ( Liam Payne )

29 dalis

*Candisės pozicija*

Grįžau į savo kambarį iš vonios ir susirinkusi savo išmėtytus rūbus apsirengiau jais.

Na, Liam, aš dėl tavęs tikrai nesižeminsiu ir nepulsiu tau po kojomis. Eik velniop! Jei tu taip elgiesi su manimi, tai ir aš taip elgsiuosi.

Susitrvarkiau savo jau išdžiuvusius plaukus. Pasiėmiau delninukę ir išsitraukiau kosmetinę. Aš visada pasiimu kosmetine, juk niekada negali žinoti kada jos prireiks. Pasipūdravau veidą, padažiau blakstienas tušu ir pasitepiau lūpas raudonu lūpdažiu, kuris puikiai deri prie mano raudonos suknelės. Užsidėjau aukštakulnius ir dar truputį pakedenus plaukus išėjau iš kambario.

Lipau laiptais žemyn ir pamačiau Liam, kuris sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Beje, jis jau spėjo apsirengti. Aš nuėjau prie jo ir atsistojau tarp jo ir televizoriaus, kad jis jo nematytų. Jis nužiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų, bet aš nekreipiau dėmesio.

-Vešk mane namo.- šaltai pasakiau.

-Namo?- jis gal debilas?

-Pas Zayn.- vėl šaltai pasakiau. Bet pamačiau, jog mano atsakymas jį suerzino.

-Ko tau pas jį, juk gali likti pas mane kiek panorėjusi.- suraukė antakius jis.

-Jis mano vaikinas.- pasakiau.- Ir aš nebenoriu būti pas tave.

-Kodėl?- nu bliamba, jis rimtai durnas!

-Nes pasiilgau savo vaikino.- pasakiau ir jis labai susinervino. Liam pakilo nuo sofos ir nuėjo, aš nesupratusi ar jis mane nuveš ar ne?

Po minutės jis grįžo su mašinos rakteliais rankoje. Jis stipriai griebė man už rankos ir tempte išsitempė iš namo.

-Paleisk, man skauda.- suzyziau. Bet jis atleido mano ranką.

Priėjus automobilį, į jį įsėdau. Liam taip pat įsėdo, tačiau smarkiai trenkė durelėmis, kad aš net krūptelėjau. Keistai į jį pažiūrėjau, bet jis nekreipė dėmesio, o tiesiog užvedė mašiną.

Užsisegiau saugos diržą ir rankomis įsikabinau į sėdynę. Liam važiavo beproto greitai. O greitis, man nepatinka.

-Liam, prašau sustok.- pasakiau, bet jis nekripė dėmesio.

Paliečiau jo petį ranka ir jis atsisuko. Pamatęs mano pakraupusį iš baimės veidą, jis sustojo.

Vos tik mašinai sustojus, Liam išlipo iš jos ir vėl stipriai trenkė durelėmis. Aš pradėjau garsiai kvėpuoti. Buvau labai išsigandusi, kad mes užsimušim.

Pažiūrėjau į Liam, kuris vaikščiojo pirmyn ir atgal. Išlipau iš mašinos ir nuėjau prie jo.

-Tu gal beprotis! Per tave galėjom užsimušti!- surėkiau jam į veidą.

-Taip, Candise!- surėkė jis man atgal.- Aš beprotis, beprotis tik dėl tavęs!

Aš sutrikau dėl jo žodžių ir apšalusi stovėjau lyg medis.

-Kas tau yra, Liam? - atsipeikėjusi paklausiau.

-Žinai kas man yra?- paklausė ir artėjo link manęs.- Aš tavęs pavydžiu! Aš tavęs noriu! Aš tave vis dar myliu, po galais!- surėkė jis.

-Bet tu pats sakei, kad tarp mūsų nieko negali būti!- sušukau ir išdavikė ašara nusirito mano skruostu. Jis norėjo ją nuvalyti, bet aš atsitraukiau.

-Tu pats nežinai ko nori, gal apsispręsk pagaliau!- vėl sušukau.

-Tu net neįsivaizduoji kaip man sunku...- sumurmėjo Liam.

-Tau sunku.- nusijuokiau.- Tu nebejuokauk. Jei kam ir sunku, tai man. Tu nežinai ką reiškia išsiskirti su šeima, likti vienai su vaikinu, kuris tave talžo, kai jam bloga nuotaika. Tu nieko nežinai...- viską išpyliau ir pravirkau.

-Candise, aš...- nutraukiau jį.

-Todėl nesakyk, kad čia tau sunku, nes po velnių, tau dar nesunku!

-Candise, aš...- vėl jį pertraukiau.

-Kodėl mane palikai?- paklausiau.

-Tu pati prašei.- tvirtai atsakė.

Aš daugiau nieko nesakiau, o tiesiog ėjau link automobilio.

-Kur eini?- sugriebęs už mano rankos paklausė Liam.

-Link automobilio.- sumurmėjau.- Vešk mane pas Zayn.

-Aš pas jo tavęs nevešiu.- suurzgė ir artėjo link manęs, o aš traukiausi atgal, bet pajaučiau, jog remiuosi į mašinos kapotą.

Jis atsistojo ir įsitaisė man tarp kojų.

-Tu pas jo nevašiuosi.- vėl suurzgė.

-Bet man reikia pas jį važiuoti.

-O man reikia tavęs.- sumurmėjo ir įsisiurbė man į lūpas.