DESIRE N.H fanfiction ✔ (Sex Toy)

21

-Dink iš čia..-Paprastai atšoviau, bet netrukus blondinas užkėlė mane ant spintelės man net nespėjus sureaguoti.

-Neapsimesk, kad tau nepatiko..-Dusliu balsu pasakė žvelgdamas į mano lūpas ir rankomis keliaudamas mano kūnu.

-Jei ir patiko, tai nereiškia nieko..-Paprastai atsakiau savo žvilgsnį nusukdama nuo jo.

-Nagi, nesiožiuok..-Blondinas abejomis rankomis suėmė mano šonus ir tvirtai spūstelėjo priversdamas odą pašiurpti.

-Tada nenusišnekėk.-Piktai pasakiau ir ištiesusi rankas pastūmiau jį nuo savęs, bet jis lyg kokia siena. Visiškai nesujudėjo. Suurgzgiau.

-Aš juk sakau tiesą..-Jis išsišiepė ir viena ranka ėmė glostyti mano nugarą vis kildamas aukštyn kol galiausiai nusegė liemenėlę. Susiraukiau, bet nieko nesakiau. Jis numovė ją ir numetė visai į šoną.

-Na ir kas?-Susiraukiau ir rankomis pridengiau savo nuogas krūtis. Niall nusijuokė ir tiesiog greit nusimovė savo baltą maikę, o tada prisitraukė mane, įlįsdamas man į tarpą tarp kojų. Stipriau suspaudžiau rankas ir sukryžiavau jas po krūtine, bet netrukus jis man net nespėjus sureaguoti patraukė ir privertė mano krūtinę atsiremti į jo raumenis.

Niall viena ranka suėmė mane už kaklo ir prisitraukė arčiau. Tai buvo grubus judesys, bet tai tikrai privertė mane susijaudinti. Jis vos savo lūpomis prisilietė prie manųjų, kol galiausiai neiškentusi pati jį pabučiavau. Vaikinas stipriai įsisiurbė į mano lūpas, o aš įvėliau rankas į jo plaukus.

Netrukus pajaučiau kaip mano apatiniai suplėšomi ir jis įeina į mane sudejavau ir pati nejausdama atlošiau galvą.

Niall viena ranka spūstelėjo mano užpakaliuką ir pakėlė nuo spintelės vis greičiau judėdamas manyje. Kojomis apsivijau jo liemenį taip duodama dar daugiau priėjimo į mane. Sudejavau dar garsiau ir Niall viena ranka spūstelėjo mano krūtinę, tankiai kvėpuodamas man į kaklą.

Sudejavau ir vaikinas sulėtino ir pagilino judesius suteikdamas man dar daugiau malonumo.

-Niall..-Galiausiai beveik surikau jo vardą ir kūnu perėjo malonumo banga. Nulipau nuo jo tankiai kvėpuodama ir greit pagriebiau kitus apatinius iš stalčiaus. Niall susirinko savo rūbus, apsimovė ir nusiuntė man oro bučinuką mirktelėdamas.

-Gavau, ko norėjau, o dabar iki.-Nusišypsodamas pasakė ir jau buvo beveik prie durų, kai aš atsisukau į jį.

-Tai nepasikartos.-Perspėjau ir vaikino veide ėmė žaisti pašaipi šypsenėlė.

-Pažiūrėsim..-Jis nusišypsojo ir galiausiai išėjo iš kambario. Atsidusau ir patraukiau į dušą.

Velnias, to neturėjo būti.

xxxxxx

-Dia, nueik į parduotuve..-Mama sudejavo ir ant galvos užsidėjo šaltų pupelių maišelį. Atsidusau ir tiesiog pasiėmusi piniginę išėjau iš namų.

Toks jausmas, lyg namuose būčiau vienintelis vaikas

"Tai bent "

Susinervinusi nuėjau į tą prakeiktą parduotuvę ir paėmiau visko ko reikia mamai. Sumokėjau už viską ir ėmiau eiti link namų pusės, bet pakeliui pamačiau pravažiuojant Džeką. Vaikinas taip lėkė, kad vos nepartrenkė manęs. Sutrikusi atsisukau į jį ir jis greit išlipo iš mašinos.

-Dia, Bekė ji reanimacijoj. Ji padūrė save su peiliu ir niekas nežino kodėl...-Vaikino balsas buvo susijaudinęs, o aš. Aš? Neapibūdinčiau to šimtu žodžiu. Nieko nesakiusi nubėgau greit iki namų, ir grįžusi į jo mašiną tiesiog rankomis parodžiau "važiuok" Šiuo metu neturėjau jokių žodžių. Tik daugybę klausimų.

Po kelių minučių buvome prie didžiulės ligoninės. Net nelaukiau Džeko, o tiesiog įbėgau į vidų.

-Kur yra Bekė Lorrs?-Susijaudinusi paklausiau seselės dirbančios prie kasos.

-2 aukštas 9 palata..-Net nepadėkojusi nubėgau ten., stumdydama visus žmones aplink ir rydama savo pačios ašaras. Tik ne Bekė, tik ne ji.

Galiausiai atsidūriau prie didelių durų su užrašu "Reanimacijos palata" ir dar tokių "Užeiti griežtai draudžiama" Tiesiog atsisėdau ant suoliuko ir be žodžių stebėjau duris. Pro jas vis zujo žmonės ir jie skubėjo. Visi skubėjo išskyrus laiką.

Kol aš nesupratau kas nutiko mano draugei.. Džekas sakė, kad ji dūrė sau į pilvą, bet aš žinau, kad Bekė taip nepasielgtų. Ji niekada nebuvo ir nebus tokia.

Galiausiai vienas iš daktarų išėjo iš to kambario, pažvelgė į mane tuo savo užjaučiamu žvilgsniu. Su didžiule viltim širdyje priėjau prie to vyro.

-Ar jūs esate pažįstama ar giminaitė pacientei?-Paklausė jis tuo sodriu ir dusliu balsu.

-Taip..-Mikčiodama pasakiau.

-Užjaučiu.-Pasakė vyras ir aš pati to nesuvokusi nukritau ant grindų imdama verkti. Atrodo akys nori iššokti iš kūno, o pati jaučiuosi taip apsvaigusi kaip gyvenime nesijaučiau.

Kodėl gyvenimas taip baudžia?