Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Viskas pasikeitė...

Mano gyvenime per metus daug kas pasikeitė... nebendrauju su savo senais draugais, nepalaikau ryšio su tėčiu, įsimylėjau vampyrą, sužinojau, kad esu įvaikinta, 100 kartų buvau beveik mirusi, 1000 kartų mėginau nusižudyti, gyvenu vampyrų šeimoje... Kaip gyvensiu toliau? Tiesiog... nežinau... tie visi nutikimai mano gyvenime... Yra kažkoks prakeikimas... Vis dar negaliu suprasti - ar gyvenu realybėje, ar egzistuoju kažkokioje fantastinėje knygoje...
Dabar guliu lovoje. Kaip visada viską apgalvoju... kas pasikeitė, kas liko, kas dingo...
-Heile, nemiegi? - sušnibždėjo Stefanas.
-Negaliu užmigti, visada man į galvą lenda įvairios mintys... - pasiskundžiau.
-Klausas tavęs neieško. - nuramino Stefanas.
-Jam nerūpi. - pasakiau.
-Heile, tu jam rūpi. - pasakė Stefanas.
-O man rūpi tu. - nusišypsojau.
-Heile, man tu rūpi labiausiai. - pasakė Stefanas.
Įsivyravo nejauki tyla.
Aš nusisukau ir užsimerkiau.
*Skamba garsi muzika... Aš stoviu su trumpa suknele. Šoku kartu su Lidija ir Devina.
Staiga pamačiau Elijų.
-Elijau? - pasakiau.
Aš nubėgau paskui Elijų. Mes kartu atsidūrėme ant stogo.
-Heile, labas. - šypsojosi Elijus.
-Labas Elijau! - pasisveikinusi atbėgusi prie jo jį apsikabinau. Jis man įkando į kaklą ir siurbė kraują...*
Atsibudau išpilta prakaito.
-Heile, viskas gerai, tu su manimi... - pradėjo raminti mane Stefanas.
-Vėl tas pats sapnas... vėl... - pasakiau.
Tą patį sapną sapnuoju jau ne kartą. Jis man neduoda ramybės...
-Heile, turi iš savo galvos išmesti Elijų. Jo neprisiminti... - pasakė Stefanas.
Elijaus aš niekaip negalėjau pamiršti...
Aš tylėjau...
Suskambo mano telefonas.
Pamačiau telefono ekrane užrašą: Klausas.
-Kas yra? Ko taip vėlai skambini? - susierzinusi paklausiau.
-Heile, palik savo meilužius ir baik savo meilės žaidimus. Turi grįžti namo. - griežtai įsakė Klausas.
-Šią naktį aš pasiliksiu pas Stefaną. - griežtai pasakiau.
Klausas numetė ragelį.
Staiga po kelių sekundžių Klausas įsiveržė į Stefano kambarį pro langą.
-Vėliau galėsit pasikrušt. - taip pasakęs paėmė mane už rankos Klausas.
-Ei! Klausai! Ką sumanei?! - supykau.
-Klausai, paleisk ją! - įpyko Stefanas.
-Klausyk, Heile, man tavęs labai reikia... svarbiam dalykui. - pasakė Klausas ir mane vedėsi link mašinos.
-Aš važiuoju kartu! - sušuko Stefanas.
-Tu? Tavęs ten nereikia! - rėkė Klausas.
Aš išsilaisvinau iš Klauso rankų.
-Stefanai, viskas bus gerai. - pasakiau.
Stefanas mane apkabino ir paleido. Aš nuėjau ir įsėdau į Klauso mašiną. Mes abu kažkur nuvažiavom.
-Atrodėt abu šlykščiai. - šypsojosi Klausas žiūrėdamas į kelią.
-Pasižiūrėk į save nevykėli. Kam tau manęs reikia?! - įpykusi sumurmėjau.
-Sužinosi... - pasakė Klausas.
-Gerai. - pasakiau.
Sustojome prie mūsų namų.
Išlipome iš mašinos ir artėjome link namo durų.
Ėjau Klausui iš paskos.
Priėjome Elijaus kambario duris.
Klausas prirėmė mane prie sienos, įsikando sau į riešą ir dave man savo kraujo.
Aš vos neapsivėmiau.
-Klausai, kam visa tai? - pasakiau nesupratusi.
-Heile, tu esi jaukas. Eisim pas Elijaus. - nusišypsojo Klausas.
Aš atidariau Elijaus kambario duris ir įėjau ten. Klausas taip pat įėjo.
Pamačiau Elijų gulintį savo lovoje.
-Klausai, kodėl tu čia mane atsivedei? - paklausiau.
-Tu turi jį sutaisyti... - atsakė Klausas.
Į kambarį įėjo Rebeka.
-Heile, mes žinome, kad Elijus tave myli. Taigi mes sužinojome būdą, kad Elijų galima gražinti į gyvenimą... ir tai padaryti turi tu. - paaiškino Rebeka.
-Bet Elijus mane puola... aš mirsiu... - pasakiau.
-Mes tave išgelbėsim. - pažadėjo Rebeka.
-Stenkis su juo pasikalbėti. - patarė Klausas.
Aš priėjau prie Elijaus ir atsisėdau šalia jo ant lovos. Jis gulėjo ir nekreipė į mane dėmesio.
-Tu bijai. - pasakė Elijus.
Aš save raminau. Mintyse prisiminiau koks Elijus būdavo anksčiau.
-Nebijau tavęs Elijau. - pasakiau.
-Tu bijai, aš tai jaučiu. Man tas jutimas patinka, nes kai auka bijo tai mane varo iš proto.
-Elijau, tu turi būti laisvas. Elijau tu nesi žudikas.
-Klysti, Heile, aš visada toks. Čia tikrasis aš. Aš jaučiu kiekvieną tavo širdies plakimą... aš jaučiu viską... Aš taip noriu iš tavęs pasimaitinti... Tavo kraujas pats geriausias.
-Elijau. Tu esi užkeiktas... Tave reikia sutaisyti...
Elijus grubiai pagriebė už rankos.
-Tu negali pataisyti to, kas sulaužyta. Tu negali jausti mano širdies plakimo. Tu negali nuskandinti mano demonų, nes jie jau moka plaukti.
-Aš galiu visa tai padaryti. Sutaisyti kas sulaužyta, pajausti širdies plakimą. - pridėjau ranką prie jo krutinės. - Jeigu aš jaučiu tai, aš galiu nuskandinti tavo demonus. - pasakiau.
-Tu nieko nejauti, Heile. Tu myli Stefaną dėl kurio padarytum viską. Gera apsimetinėti, tik dėl to, kad pasirodytum, jog esi jautri ir tau viskas rūpi. - supyko Elijus.
-Elijau, aš jį myliu, bet man rūpi tu. Stefanas man pasako, kad mane myli, jis stengiasi, kad būčiau laiminga... O ar aš nors kiek rūpiu tau?
-Heile, tu esi tik mano vaizdiniuose kuriuos regiu kiekvieną naktį. Ir tas noras tavimi pasimaitinti... Tu man visiškai nerūpi Heile, niekada nerūpėjai.
-Kokie vaizdiniai tau rodosi? - paklausiau.
-Raudonos durys... tu bėgi link tų durų ir manai, kad tai išėjimas. Aš einu link tų raudonų durų. Aš visas kruvinas, nes prie raudonų durų vedžiausi Tatją, vėliau Selestę... dabar tavo eilė. Tu bėgi nuo manęs savo pakraupusiu žvilgsniu žiūrėdama į mane. - tai sakydamas Elijus lėtai slinko prie manęs. Aš matydama jį visa drebėjau iš baimės.
-Elijau... - ištariau jo vardą.
Elijus palietė mano veidą. Jis atidžiai mane stebėjo.
-Tu negali... tu negali nužudyti mano demonų... tu esi beviltiška. - žiūrėdamas tiesiai man į akis pasakė Elijus.
-Elijau, tai ne aš turiu tave pagyditi, tai tu turi pats to norėti.
-Žinai, Heile, aš to nenoriu. Aš nenoriu būti brolio pastumdėliu, aš nenoriu likti visados nuošalyje, aš noriu vadovauti, aš noriu žudyti. - pasakė Elijus.
Klausas ir Rebeka visą laiką stebėjo mūsų pokalbį.
-Kodėl tu delsi? Kodėl nenužudai manęs dabar? - paklausiau.
-Aš tenkinuosi žudydamas kai auka manęs bijo, kai ji yra siaubingai įbauginta, kai žinau, kad jai niekas nepadės. - šaltakraujišku žvilgsniu pasakė Elijus.
-Elijau, tu esi geras. Aš tai žinau. - pasakiau.
Elijus visa jėga prispaudė mane prie sienos.
-Sakai, geras?! - suriko jis.
Aš į jį žiūrėjau pilnomis baimės pripildydomis akimis.
-Paleisk ją! - paliepė Klausas.
-Klausai, naivu manyti, kad aš tau paklusiu, kaip visados... Aš nebe tas Elijus. - juokėsi jis.
Jaučiau Elijaus iltis man ant kaklo.
-Elijau! Jeigu ją nužudysi, ji pavirs vampyre! - rėkė Klausas.
Elijus visa jėga sviedė mane į sieną ir aš atsijungiau...