Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

"In love... or maybe not?"

Atsisukusi pamačiau Stefaną.
-Nežaisk kitų jausmais, Heile. - ironiškai nusišypsojo Klausas.
Stefanas vis dar žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas.
Aš nusisukau... negalėjau žiūrėti Stefanui tiesiai į akis...
Klausas plačiai šypsojosi.
-Stefanai... - ištariau.
-Heile, kas? - nesuprato Stefanas.
-Stefanai, jeigu būtum atvykęs čia anksčiau būtum pamatęs viską. - juokėsi Klausas.
Stefanas piktai nužiūrėjo Klausą.
-Gerai, mažučiai, netrukdysiu jums. - nusijuokė Klausas ir išėjo iš kambario.
-Aš išsikraustau iš čia. - pasakiau.
-Jau? - paklausė Stefanas.
-Taip. - nusišypsojau.
-Puiku, Heile! - apsidžiaugė Stefanas.
-Bet... - atsidusau.
-Kas? - paklausė Stefanas.
-Aš negaliu tau meluoti... - su ašaromis akyse pasakiau.
Stefanas priėjo arčiau manęs.
-Aš negaliu meluoti tau, sau, kitiems... aš žinau, kad padariau klaidą... aš... aš mylėjausi su Klausu... - tramdžiau ašaras - Aš nežinau kas yra meilė, Stefanai... aš nežinau kas tai! Aš nežinau kas tai yra! Aš net nežinau ką jaučiu tau! Aš nežinau! Aš nežinau! - pradėjau viską daužyti ir mėtyti į šalis... Stefanas mane ramino.
-Stefanai, tu turi manęs nekęsti! Niekinti! Aš nesuprantu... - rėkavau.
Į kambarį įėjo Elijus ir Rebeka.
Stefanas stipriai mane apkabino.
-Aš niekada nejaučiau meilės... Manimi naudojasi... Ne! Manimi niekas nesinaudoja! Tai aš! Tai aš kalta! - verkiau.
-Heile, aš išmokysiu tave kas tai yra... - pažadėjo Stefanas.
-Stefanai, tu pažiūrėk į mane... Aš žliumbiu, lyg atrodo, kad apsimesčiau. Taip nėra. Aš neapsimetu...
-Kas čia atsitiko? - paklausė išsigandęs Elijus.
-Paprasčiausias vilkės jautrumas. - paaiškino iš niekur atsiradęs Klausas.
-Turiu ją išsivešti pas save į namus. - pasakė Stefanas.
Elijus nieko nesakė ir žiūrėjo į mane...
Stefanas paėmė mano daiktus ir abu išėjome iš namų...
Įsėdusi į Stefano mašiną prisiminiau, tą dieną, kai pirmą kartą čia atvažiavau...
-Stefanai, tu nepyksti už visa tai? Galėjai mane tiesiog palikti. Aš tau neištikima...
-Heile, paprasčiausiai aš tikiu tavimi, kad tu mane myli... ir beje, man gaila tų bilietų į havajus. - nusijuokė Stefanas.
Aš nusišypsojau.
-Heile, iš tikrųjų nesvarbu ką esi padariusi, tu manęs nepalikai, kai buvau užkalbėtas Elijaus, tu mane išgelbėjai. Ištikimybė - yra neatsiplėšimas nuo žmogaus, tikėjimas ir pažadas - niekuomet nepalikti...
-Stefanai, nuo kada tu įsitikinai, kad aš tave myliu? - paklausiau.
-Nuo to vakaro, kai tu aršiai tikinai, kad mane myli, nuo to vakaro, kai tave užkalbėjo Rebeka, norėjusi išgirsti tinkamą atsakymą... nuo tada kai mane pabučiavai. O nuo kada tu įsitikinai, kad mane myli? - atsakęs Stefanas perklausė mano klausimą man.
-Nuo šiandien. - atsakiau ir nusišypsojau.
-Svarbiausia, kad gyvensi pas mane. - pasakė Stefanas.
-Gyvensiu pas tave Stefanai, kartu baigsime mokyklą, kartu tęsime mokslus! - planavau tolesnį gyvenimą.
-Svarbiausia, kad pradedi planuoti savo gyvenimą ir žinai, kad gyvensi toliau. Pamirši transformaciją... pamirši Mikaelsonus... pamirši savo senesnį gyvenimą... Gyvensi toliau, eisi toliau... ir daugiau nesuklupsi! - ramino mane Stefanas.
-Dabar man reikia domėtis apie savo šeimą, laimėti šokių konkursą ir baigti mokyklą.
Stefanas nusijuokė.
-Kas juokinga? - šmaikščiai paklausiau.
-Šokių konkurso nėra. - atsakė Stefanas.
-Ką? Turi būti... tu meluoji.
-Panaikino jį dėl masinių žudynių Naujojo Orleano centre. Ir dabar komendanto valanda tau mergyt. - šypsojosi Stefanas.
-Man? Tau irgi.
-Man? Nee... man 121-eri... - nusijuokė Stefanas.
-Man 18-niolika. - nusijuokiau aš.
Mes pagaliau atvažiavome į būsimus mano namus.
Stefanas sustabdė mašiną.
-Heile, čia ir dabar prasiseda tavo naujas gyvenimas. - nusišypsojo Stefanas.
Aš išlipau iš mašinos.
-Madam Heile Marshall prašome užeiti į savo būsimąjį namą. - šypsojosi Stefanas.
-Ačiū jums, pone Stefanas Salvatore. - nusilenkiau.
Stefanas atidarė duris aš įėjau į vidų...
-Niekas nepasikeitė, kai kažkada čia buvau. - nusijuokiau.
-Tik didesnė netvarka ir tiek. Taip pat paprašysiu Deimono, kad nuo šiol, kai čia gyveni prie tavęs negerti kraujo ir valdytis.
-Nereikia. Mes visi gyvensime drauge, todėl dėl manęs nereikia slėpti visų trūkumų, aš priprasiu.
-Ta grynakraujų šeima slėpdavo viską nuo tavęs ar ne?
-Slėpdavo, kada jie maitindavosi... bet vėliau kaip matai, viskas išlindo į dienos šviesą.
-Mes nieko neslėpsime ir būsime kaip šeima.
Aš nusišypsojau.
Mes kartu nuėjome į Stefano kambarį.
-Heile, ar nori gyventi šiam kambaryje? - paklausė Stefanas.
-Noriu. - atsakiau nedvėjodama.
Stefanas padėjo man iškraustyti daiktus.
-Jauskis kaip namie. - pasakė Stefanas.
Aš nusišypsojau.
-Kur Deimonas? - paklausiau.
Stefanas atsiduso.
-Jis išvykęs su savo mergina. - atsakė Stefanas.
-Deimonas turi merginą? - paklausiau.
-Turi, ji mano buvusioji. Išdavė mane su Deimonu. Dabar jie laimingi. - pasakė šiek tiek nusivylęs Stefanas.
-Tu tą merginą myli? - paklausiau.
-Aš neslėpsiu... nes apsimetinėjimai ir melavimai viską dar labiau apsunkina... Taip Heile, aš tą merginą vis dar myliu. - atsakė Stefanas.
Mano viduje kažkas sujudo... Aš ne viena įstrigusi meilėje... aš ne viena tokia...
-Tu nevienas toks... - pasakiau.
-Taigi Heile, tu myli Elijų? - paklausė Stefanas.
Aš atsisėdau ant lovos.
-Aš... aš jį mylėjau, myliu... nežinau. Aš pasirinkau tave... man to užtenka. - nusišypsojau.
-Ką tu jauti jam? - paklausė Stefanas.
-Aš jį myliu. - pasakiau.
Stefanas nulenkė galvą:
-Kodėl negali jam prisipažinti?
-Jis turi merginą, be to pasirinkau tave ir jį pradedu pamiršti.
-Aš tai pat pamiršiu ją. - nusišypsojo Stefanas.
Išgirdau durų skambutį.
-Palauk čia, Heile. - paskė Stefanas.
Stefanas paliko mane vieną, bet neiškentusi nuėjau į svetainę.
Svetainėje pamačiau stovinčius Devina su Kolu ir Lidiją.
-O Dieve! Kaip jūsų pasiilgau! - surikau ir visus stipriai apsikabinau.
-Pagaliau ta diena, kai visi kartu galime susitikti niekeno nevaržomi! - džiaugėsi Devina.
-Pagaliau ta diena, kai Heilė yra laiminga! - džiaugėsi Lidija.
-Pagaliau ta diena, kai laisvai galime vienas kitu pasitikėti! - džiaugėsi Kolas.
-Pagaliau ta diena, kai žinau, kad aš ir Heilė būsime kartu... - džiaugėsi Stefanas.
-Pagaliau ta diena, kurios troškau nuo pat savo gyvenimo pradžios! - garsiai surikau.
-Heile, mes ieškome būdo, nuo transformacijos. Darome viską, kad daugiau tau nereikėtų visko kentėti. - pasakė Devina.
-Nesistenkit. Aš kažkaip išgyvensiu... - nulenkiau galvą.
-Heile, mes stengsimės. Aš noriu ištaisyti šią saubingą klaidą, Devina nori, kad tu daugiau neturėtum išgyventi viso šito. Mes padarysime tai! - įsikišo Kolas.
-Stefanai! Heile! Sakykit cheeze! - sušuko Lidija.
Stefanas išplėšė iš Lidijos rankų telefoną ir mes pasidarėmė selfie:

-Stefanai! Begėdi tu!!! - užrėkė Lidija.
Stefanas pradėjo juoktis.
-Lidija, vampyrai visada greitesni. - juokėsi Devina.
Aš juokiausi.
-Merginos jūs ne prieš jeigu mes su Stefanu nueitumėm nusipirkt burbono? - pasiklausė Kolas.
-Jeigu mums parnešit! - pasakė Devina.
Stefanas ir Kolas išėjo.
-Taigi Heile, dabar tu čia gyvensi. - pasakė Lidija.
-Taip Lidija. - nusišypsojau.
-Tu ir Stefanas kartu... - pavartė akis Lidija.
-Lidija, kas blogai? - paklausė Devina.
-Supranti, Heilė nemyli Stefano tiesa? - bandydama man "įgelti" paklausė Lidija.
-Kas tau darosi Lidija? - paklausė Devina.
Aš sutrikusi stebėjau Lidiją.
-Devina, man nieko nėra. Tiesiog matai, kad nieko. - šypsojosi Lidija.
-Lidija, baik taip kalbėti! Tu pavydi? Kas tau darosi? - klausinėjo Devina.
-Devina! Aš dabar ne su tavimi kalbu. Heile, ko tu tyli? Neturi ką atsakyti? - supykusi klausinėjo Lidija.
-Lidija, tu kaip nesava... - ramiai pasakiau.
-Heile, tu ne su tuo žmogumi!!! - užrėkė Lidija.
-Tu supykai, nes Stefanas juokaudamas iš tavęs atėmė telefoną? Lidija kas tau yra?! - įsižeidžiau aš.
-Pasakysiu atvirai ir aiškiai: Tu. Turi. Būti. Su. ELIJUMI! - vėl užrėkė Lidija ir išėjo.
-Kas jai užėjo? - paklausė Devina.
Aš neatsakiau į klausimą, nes pati neturėjau atsakymo...
Mes su Devina stovėjom ir tiesiog žiūrėjom viena į kitą nieko nesuprasdamos...