Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Šiurkštumas

-Na? Ko jos norėjo? - paklausiau.
-Norėjo tavęs, kad tu padėtum. - atsakė Kolas.
Aš atsidusau.
-Heile, tu būtent nuo tų trijų Mikaelsonų esi atsiribojusi, tu turi juos pamiršti. - pasakė Stefanas.
-Elijui ištiko bėda. Rebeka sakė, kad tik tu gali jam padėti. - pasakė Kolas.
-Jis pats išsijungė savo jausmus. Niekas jo nevertė. Aš turiu savo gyvenimą, todėl niekuo negaliu padėti, nes tik Elijus pats sau gali padėti sau.
Stefanas šypsojosi.
-Heile, Elijus yra silpnas tik prieš tave. Kai atsisako savo jausmų, Elijus tampa baisiu, tu net neįsivaizduoji kokiu jis tampa... Jis tampa monstru.
-Aš niekuo negaliu padėti! Jis net man pagrasino, kad jeigu pasipainiosiu jo kelyje aš - lavonas.
-Heile tu tokiu netapsi... Tu nemirsi.
-Kolai, tu vis dar stengiesi padėti savo šeimai. Aš tave suprantu, bet... mano protas sako, kad neturėčiau daugiau ten lįsti.
-O širdis, Heile?
Aš nutilau.
-Elijus tau padėtų bet kuriuo metu.
-Ne. Jis taip nepasielgtų. Nesuprantu, kodėl manęs jam reikia, jeigu Gia galėtų laisvai jam padėti. - griežtai pasakiau.
Kolas netekęs vilties išėjo.
Iš dalies man buvo jo gaila, bet aš turiu daugiau nelįsti ten, kur nereikia... Aš privalau jam nepadėti.
-Heile, supratau, kad daugiau jam nieko nejauti, supratau tai, koks tau svarbus atsiribojimas nuo Mikaelsonų. - pasakė Stefanas.
-Nors jis daug kuo man padėjo, bet aš turiu užmiršti jį, Rebeką, Klausą, Gią... Aš turiu gyventi iš naujo. Todėl šį kart būsiu savanaudė, nes pavargau būti jautruolė. Turiu ir privalau būti stipri.
Į miegamąjį įėjo Devina ir Kolas.
-Jos abi išėjo. - šypsojosi Devina.
-Atsisakiau padėti... Įdomus jausmas. - pasakiau.
-Kaip tu? - paklausė Devina.
-Jau geriau. Ką tu joms pasakei?
-Pasakiau, kad tu stipriai susirgai, kad tu nori užmiršti visą jų šeimą... Tiesiog tik tiek. - atsakė Devina.
Aš nusišypsojau:
-Ačiū tau, Devina.
-Nėra už ką. Turbūt jau mes su Kolu keliausim. Sveik Heile ir ryt į mokyklą, net neik. - pasakė Devina.
-Gerai, Devina. Viso. - atsisveikinau.
-Viso! - atsisveikino Devina ir Kolas.
Stefanas išlydėjo juos.
Aš gulėjau lovoje. Kažkodėl labai norėjau miego... Galiausiai užmigau...
*Stovėjau kažkokiame sode. Sodas labai gražus... Apsižvalgiusi aplinkui nieko nemačiau. Vėl su suknele... ir nesuprantu, kodėl kai sapnuoju, būnu išsipusčiusi... Mane tas erzina...
Staiga pajutau prisilietimą ant mano peties. Išsigandusi atsisukau ir ten pamačiau Klausą. Jis plačiai šypsojosi žiūrėdamas į mane.
-Klausai, aš apie tave nei kiek negalvoju, bet tu vistiek mano sapnuose... nesuprantu.
-Heile, aš bet kada galiu įsilaužti į tavo sapnus.
-O tu savo sapnų neturi? - paklausiau.
-Turiu, bet man reikia su tavimi pasikalbėti.
Aš atsidusau.
Klausas nusišypsojo.
-Aš noriu pamiršti viską. Noriu pradėti naują gyvenimą su Stefanu. - pasakiau.
Klausas nusijuokė:
-Tu net nori pamiršti mūsų vienos nakties nuotykį?
-Atsiprašau? - paklausiau pasimetusi.
-Dieve! Heile, tu tokia juokinga.
-Klausyk, dink iš mano gyvenimo, iš mano sapnų! Dink! Prašau! Dink! - pradėjau rėkauti ir trankyti kumščiais stovintį Klausą.
Klausas juokėsi.
-Tau juokinga Klausai. Tu iš manęs tyčiojiesi, tu manimi naudojiesi, tu šiknius! Klausai, tu niekas!
Klausas grubiai suėmė mano ranką.
-Kai mylėjomės, tu tylėjai. Mano nuomonė pasitvirtino, tu tikrai kekšė.
Aš atsisėdau ant suolelio.
-Palik mane vieną. - pasakiau ramiai.
Klausas vis dar stovėjo.
Aš tikra kekšė... aš tai padariau... aš negalėjau tam atsispirti...
-Žodžiu, Heile, noriu tau kai ką pasakyti. - pradėjo Klausas.
Jis net nepastebėjo, kaip aš pasijaučiau, arba jis jautė malonumą matydamas, kad mane įskaudino...
-Elijui problema. Jis atsisakė jausmų. Jis tapo žiauriu. - tęsė jis.
-Dar vienas, kuris mano, kad padėsiu. Naivu taip manyti, Klausai. - nusišypsojau.
-Na, jeigu nenori, tai priverstinu būdu. - pasakė Klausas.
-Tai Elijus vis dar tau rūpi? - paklausiau.
Klausas tylėjo.
-Tyli, vadinasi rūpi. - sumurmėjau.
-Koks tau skirtumas?! Ar jis man rūpi, ar ne?! - užrėkė Klausas.
-O koks tau skirtumas, kai kažkada klausinėjai ar aš jį myliu?! - užrėkiau aš.
-Aš papasakosiu Elijui, kaip tu nenori jam padėti. Jis pirmoje eilėje atbėgdavo tavęs išgelbėti. Tu esi savanaudė kekšė, kuri dulkinasi su Elijaus broliu!
-Stukačius būsi?! Prašom! Sakyk jam! Man nei kiek nerūpi! Sakyk jam, kad mylėjausi su tavimi, sakyk jam, kad atsisakau jo gelbėti ir beje, pasakyk, kad aš jo nemyliu.
Klausas pasimetė.
-Sakyk! - užrėkiau.
Klausas išėjo.
Aš atsidusau... *
Atsikėliau visa išpilta prakaito. Šalia manęs miegojo Stefanas.
Aš dar tam šunsnukiui parodysiu... Jis dar įsilauš į mano sapnus, mano gyvenimą...
Pažiūrėjau į laikrodį. Jame rodė 06:36. Po akimirkos pabudo ir Stefanas.
-Labas rytas, Heile... - pasisveikino apsimiegojęs jis.
-Labas rytas, Stefanai. - nusišypsojau.
-Am... Stefanai, ar gali vampyrai įsilaužti į kitų sapnus? - paklausiau.
-Taip. O kas?
-Viskas aišku.
-Leisk spėti, Elijus įsilaužė į tavo sapną.
-Ne, tik Klausas įsilaužė.
-Tai jis neatstoja...
-Taip. Jis dar pasigailės to. - sukandusi dantis pasakiau.
Stefanas atsiduso.
-Nesinervink Heile. Papasakok ką jis tau sakė. - paprašė Stefanas.
Stefanui papasakojau tik šiek tiek, nes nenorėjau sugadinti mūsų santykių.
-Heile, ar tu ką nors jauti Klausui? - staiga paklausė Stefanas išklausęs mano sapno pasakojimą.
-Nieko.
-Kodėl tu su juo...
-Nežinau. - nutaukiau Stefaną - Tiesiog... tuo metu, kažkas buvo man užėję... aš...
-Jis tave užkalbėjo. - šį kart mane nutraukė Stefanas.
-Ne. Aš tai dariau savo noru. - pasakiau.
Stefanas nuleido galvą.
Aš uždėjau savo ranką ant jo nugaros.
-Einu ruoštis mokyklai. - pasakė Stefanas ir numetė mano ranką nuo savo nugaros.
-Taip. Man taip pat reikia ruoštis... - sumurmėjau.
-Heile, tau nereikėtų ruoštis, nes tu sergi.
-Kas sakė, kad aš "sergu". Vakar užėjo blogumas ir tiek.
-Aš sakau, kad tu sergi, bet daryk kaip nori. - pasakė Stefanas ir nuėjo į dušą.
Jaučiau, kad Stefanas ant manęs pyksta. Jaučiau tai iš jo pasikeitusio elgesio su manimi... Aš negaliu slėpti visiškai visko nuo Stefano... Bet jeigu jis mane mes, tai taip ir būna...
Aš nuėjau į kitą dušą. Salvatorių namas didelis. Jame daug vonios kambarių.
Maudydamasi duše pajaučiau kažkokį prisilietimą ant mano peties, po akimirkos pajaučiau kažkokį alsavimą už mano nugaros...
Žinojau, kad tai Stefanas.
Bet atsisukusi, pamačiau Elijų.
-Tššš... - sušnypštė Elijus ir staigiai uždėjo savo ranką ant mano burnos.
-Niekam to nesakysi. Tu kraustaisi iš proto... - sušnibždėjo man į ausį jis.
Aš labai bijojau... aš visa drebėjau iš baimės.
-Tavo širdis trankosi, kaip pašėlusi. - vėl sušnibždėjo man į ausį Elijus - Tu bijai Heile... tu bijai...
Aš užsimerkiau... pajutau, kaip mano skruostu rieda ašara...
Verkiau iš baimės, nes jaučiau, kad man galas...
-Neverk Heile... Gaila, kad tu negali išsijungti jausmų... - pašaipiai sužnibždėjo Elijus.
Aš įkandau Elijui į ranką.
Jis sukando dantis iš skausmo...
-Heile! - suriko Stefanas.
Elijus nieko nelaukęs įkando man į kaklą ir staigiai dingo iš akių...
Aš išsigandusi susiėmiau už žaizdos.
Duše pasklido kraujas... mano kraujas...
-Heile, ko taip ilgai?! - vėl išgirdau Stefano balsą.
-Tuoj! Tuoj! - surikau.
Aš nerėgetu greičiu apsirengusi išėjau.
Po kokių dešimties minučių sedėjau prie stalo ir valgiau pusryčius kartu su Stefanu.
-Heile, aš kažką girdėjau vonioje, ir niekaip negalėjau išgirsti kas ten vyksta... - pradėjo Stefanas.
Aš negaliu meluoti Stefanui, bet ir negaliu nieko sakyti apie čia atėjusį Elijų...
-Nežinau, ką tu girdėjai Stefanai, bet nieko nebuvo, tiesiog prausiausi. - vis dėl to pamelavau...