Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Pasitikėjimas

Atsibudau gulėdama lovoje. Atsisėdusi paėmiau telefoną ten radau galybę praleistų skambučių ir žinučių nuo Lidijos.
Lidija: Heile! Kur tu dingai?! Kodėl neatsiliepi į mano skambučius?! Kas atsitiko? Devinos taip pat nėra mokykloje... ji taip pat neatsiliepia...
Heilė: Nesijaudink Lidija, man viskas gerai. Tiesiog truputį susirgau.
Atrašiusi į žinutę nuėjau į dušą nusimaudyti. Elijaus įkandimas ant mano kaklo vis dar skaudėjo ir neužgijo...
Nuėjau į svetainę. Joje kaip keista nieko nebuvo...
Galiausiai nuėjau į virtuvę, bet ten taip pat buvo tuščia...
-Elijau! Rebeka! Klausai! - pradėjau kviesti juos, bet niekas neatsakė.
Ėjau ieškoti jų po visą namą, bet niekur jų neradau...
Supratau, kad jie yra pavojuje...
Greitai pavalgiusi apsirengiau ir bėgau link durų, bet atidariusi duris išvydau stovintį Kolą.
-Sveika Heile, malonu tave matyti. - ironiškai pasisveikino Kolas.
-Kolai, ką tu padarei Rebekai, Elijui, Klausui? - paklausiau išsigandusi.
-Nebijok mažute, mes juo sutaisysime. - nusišypsojo Kolas.
-Kaip suprasti "jūs" sutaisysite? - nesupratau.
-Klausyk Heile, gal norėtum mane įleisti į vidų? - paklausė Kolas.
-Nenorėčiau. - tvirtai pasakiau.
-Nenori gražiuoju mažute, bus bloguoju. - grasino Kolas.
-Tu negali čia įeiti Kolai. - nusišypsojau.
-Bet tu negali iš čia išeiti. - nusišypsojo Kolas.
Aš uždariau duris tiesiai jam prieš nosį.
Iš karto paėmiau telefoną į rankas ir puoliau skambinti Lidijai.
-Lidija! Nė už ką nevažiuok pas mane! Turiu pavojingą svečią! Geriau ieškok Devinos. Kai ją surasi paskambinsi man.
-Kas darosi Heile! Koks dar svečias? - vis dar nesuprato Lidija.
-Kolas Mikaelsonas. Jis pavojingas.
-Dar vienas Mikaelsonas?! - nustebo Lidija.
-Jis žudikas... žodžiu Lidija, nevažiuok pas mane surask Deviną ir kai surasi paskambink kažką sugalvosim.
Baigusi pokalbį vaikščiojau į vieną galą, į kitą... nežinojau ką daryti...
-Heile! Girdžiu kaip tavo širdis daužosi! - išgirdau Kolo balsą.
Jis buvo lauke ir sedėjo prie durų.
Aš turėjau nusiraminti, nes buvau siaubingai išsigandusi...
Bandžiau skambinti Elijui, Klausui, Rebekai, bet niekas neatsiliepė...
Galiausiai sugalvojau pasikalbėti su Kolu ir gal net jį kažkaip įkalbėti.
Atidariusi duris pamačiau Kolą sėdintį ant žemės.
Aš atsisėdau ant grindų.
-Žinai Heile, mano laikais tikėjo, kad rudaakiai žmonės yra užvaldyti demonų tu tiki tuo?
-Netikiu Kolai.
-O aš tikiu. Aš esu rudaakis, todėl esu demonas.
-Kolai, tik tu toks vienas esi rudaakis.
-Kodėl aš vienas toks blogiukas? O Elijus? Gražuolis rudaakis maniakas kuris dėl kraujo nužudė savo vienintelę meilę... - ironizuodamas kalbėjo Kolas.
Aš tylėdama klausiau Kolo nusišnekėjimų.
-Heile, man patinka su tavimi šnekėtis... - pasakė Kolas.
-Man ne, nes tu nusišneki... - pasakiau.
-Aš kalbu tiesą. - nusišypsojo Kolas.
-Heile! - sušuko Devina stovėdama kitoje kelio pusėje.
-Devina! Ką tu čia darai?! Eik iš čia! - išsigandusi pradėjau šaukti.
-O! Devina! Labas! - draugiškai pasisveikino Kolas.
-Sveikas Kolai. - pasisveikino Devina.
-Am... jūs pažįstami? - priblokšta paklausiau.
-Taip. Kolas draugiškas žmogus. - nusišypsojo Devina.
-Devina! Tu gal pakvaišai?! Juo negalima pasitikėti! Jis padeda Esterai! - išsigandusi rėkiau ant Devinos.
-Žinojau, kad tokia bus tavo reakcija... - pasakė Devina.
-Kolai, ko prišėrei Deviną! - įpykusi žiūrėjau jam į akis.
-Leisk viską paaiškinti. Kolas yra su manimi. Mes esame draugai. Mes esame sugalvoję planą. - aiškino Devina.
-Devina, jis ką tik man grasino.
-Čia už tai kai tu mane apgavai. - pasakė Kolas.
-Kada? - suraukiau antakius.
-Tada kai tu mane pabučiavai, o vėliau įsmeigei man į širdį kuolą. - nusišypsojo Kolas.
-Tu tada turėjai mirti. - sumurmėjau.
-Aš grynakraujis. - vėl nusišypsojo Kolas.
-Wow! Heile... neturiu žodžių... - nustebusi į mane žiūrėjo Devina.
-Taigi Heile, išeik į lauką. - pakreipė galvą Kolas.
-Aš tavimi nepasitikiu. - pasakiau.
-Heile, pasitikėk bent manimi. - paprašė Devina.
Aš dar ilgai stovėjau ir galvojau... galiausiai aš išėjau į lauką...
Kolas užsikėlė mane ant peties.
-Devina! - surikau.
-Viskas bus gerai Heile. - pasakė Devina.
Po akimirkos mes su Kolu atsidūrėme tame pačiame rūsyje kur buvome su Elijumi...
Kolas grubiai numetė mane ant žemės.
-Motin parnešiau dar vieną. - nusišypsojo Kolas.
Estera šypsodamasi žiūrėjo į mane.
-Elijui patinka nekaltos avelės. Dabar pažiūrėsime ar Elijui patiks jau sutepta avelė. - pasakė Estera.
-Nieko jai nedaryk motin! - suriko Elijus.
Aš supratau tik vieną, kad Kolas išdavikas ir jis užkalbėjo Deviną...
-Heile, tau patinka mano sūnus Elijus? O gal Klausas? Kuris vienas iš mano sūnų tau patinka? - klausinėjo manęs Estera.
Aš tylėjau ir žiūrėjau į ją.
-Tu tikra pasileidėlė. - žiūrėdama man į akis pasakė Estera.
-O tu bjauri motina. - sušnypščiau.
-Hm... atkakli esi Heile, tu net neatsakai į mano klausimą ir šiaip elgiesi bjauriai. Kodėl tu taip patinki mano sūnums? - juokėsi Estera - Kolai, žinai ką daryti.
Kolas priėjo prie manęs. Aš nusukau nuo jo savo veidą.
-Atsisuk mažute, tau neskaudės... - sušnibždėjo jis.
Jis grubiai nuplėšė nuo mano kaklo pakabuką.
-Turėsi nužudyti žmogų. - pasakė Kolas žiūrėdamas man į akis.
-Ne! - surikau.
-Nužudyk žmogų! - suriko Kolas.
Jis mane užkalbėjo.
Finas atvedė išsigandusį žmogų... Estera man padavė peilį.
-Heile! Nedaryk to! Heile! Ne!!! - plėšėsi prie grandinių prirakintas Elijus.
Mano akyse pasirodė ašaros... aš žinojau ką darau, bet negalėjau tam pasipriešinti...
Klausas į mane žiūrėjo ramiai, o Rebeka verkė.
Aš priėjau prie to žmogaus ir perpjoviau jam gerklę. Visa apsitaškiau krauju... Po minutės supratau ką padariau... suklupau ant žemės ir numečiau peilį...
-Aš nužudžiau... - tyliai ištariau, ir žiūrėjau į savo kruvinas rankas...
-Elijau, aš jau sutepiau tavo nekaltą avelę... - šypsojosi Estera.
Aš vis dar žiūrėjau į savo kruvinas rankas...