Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Tapusi žudike

Atsiklaupusi ant žemės negalėjau patikėti, kad visa tai įvyko... ilgai žiūrėjau į tą numestą kruviną peilį, į savo rankas, į Elijų.
-Nagi Elijau, ar tokia Heilė tau patiks? - juokėsi Kolas.
-Jūs jos nepakeisit. - pasakė Elijus.
-Heile, tu žinojai, kad nužudžiusi žmogų tu tapai vilke? - paklausė Finas.
Aš tylėjau ir vis dar žiūrėjau į savo kruvinas rankas...
-Mes padovanojome jai dovaną. - pasakė Estera.
Staiga į vidų įsiveržė Devina. Ji kalbėjo kažkokį burtažodį...
Estera ir Finas rėkė iš skausmo ir laikėsi už galvos.
Ji įnirtingai kalbėjo kažkokį burtažodį.
Kolas paėmęs durklą įsmeigė jį Finui, o vėliau Esterai.
Aš stovėjau ir nieko nedariau, tik viską stebėjau ir jaučiau Elijaus nenukrypstantį žvilgsnį į mane...
-Heile, ar tau viskas gerai? - paklausė prie manęs pribėgusi Devina.
Aš apsiverkusi atsisukau į Deviną.
-Aš nužudžiau žmogų. - pasakiau žiūrėdama tiesiai Devinai į akis.
Devina žiūrėjo į mane nieko nesuprasdama.
-Aš nužudžiau... tu supranti Devina... aš nužudžiau! - surėkiau ir verkdama žiūrėjau į Deviną.
-Devina, aš turėjau užkalbėti Heilę, kad ji nužudytų žmogų. - prisipažino Kolas.
Devina nuėjo prie Elijaus, Klauso, Rebekos ir sukalbėjusi burtažodį juos išlaisvino...
Elijus nieko nelaukęs pribėgo prie manęs ir mane stipriai apkabino.
-Heile, tą žmogų nužudei ne tu...
-Elijau, atsiprašau už tai, kokį skausmą aš suteikiau, atsiprašau už tai, kad tavęs neklausiau, atsiprašau už visą šitą įvykį... - verkdama kalbėjau.
-Heile, tu dėl viso šito nekalta... - ramino mane Elijus.
-Elijau, aš dėl viso šito kalta.
-Heile... - ištarė mano vardą Elijus.
-Eikime greičiau iš čia. - pasakė Rebeka.
Mes visi išėjome iš to siaubingo rūsio...
Aš visą tą laiką laikiausi įsikibusi į Elijų ir ėjau tolyn. Šalia jo jaučiausi jaukiai, saugiai ir gerai.
-Atsiprašau Heile, kad per mane tu tapai vilkolake... - atsiprašė Kolas.
-Kolai, aš nužudžiau žmogų... tu mane užkalbėjai... aš tau neatleisiu... - pilna nepykantos pasakiau.
Kolas tylėdamas ėjo netoli manęs.
Tylėdami grįžome namo. Elijus palydėjo mane į kambarį.
Aš atsisėdau ant lovos.
-Heile, tu esi stipri... tu išgyvensi. - pasakė Elijus.
-Aš išgyvensiu. - pasakiau.
Elijus išėjo iš mano kambario. Aš nuėjau nusiprausti po dušu. Grįžusi į savo kambarį persirengiau ir toliau mąsčiau ką daryti...
Stovėjau ir žiūrėjau pro langą... mačiau pro šalį pravažiuojančias mašinas, einančius žmones... jie žmonės... aš monstrė...
Į kambarį įėjo Elijus.
-Heile, dabar kai tu tapai vilke, tau reikia ruoštis pirmajai transformacijai kuri įvyks po savaitės. - pasakė Elijus.
Aš atsisukau į Elijų.
-Elijau, aš nenormali... aš ne žmogus... aš ne ta mergina kuri kažkada džiaugėsi gyvenimu juokdamasi iš tokių dalykų... aš... ne ta mergina kuri kadaise galėjo džiaugtis žmogišku normaliu gyvenimu... o dabar reikia ruoštis transformacijai kuri yra skausminga ir laužo visus kaulus vienu metu... - tai sakydama verkiau.
-Heile, tu esi vilkė. Tu gali gimdyti normalius vaikus, turėti normalią šeimą... ir gyventi taip kaip nieko nebūtų nutikę... - ramino mane Elijus.
Aš atsisėdau ant lovos šalia Elijaus.
-Bet dabar jaučiuosi sutepta... aš nužudžiau žmogų... kuris galbūt turėjo šeimą... vaikų... jis galbūt džiaugėsi gyvenimu kaip aš kažkada. - toliau kalbėjau.
Elijus apsikabino mane.
-Heile, tu visados man būsi nesutepta... - sušnibždėjo Elijus.
Aš nutilau ir dar stipriau prisiglaudžiau prie jo.
-Heile, kai tau ateis transformacijos laikotarpis, aš visada būsiu šalia tavęs... visada... pažadu. - pasakė Elijus.
-Elijau, žinai ką supratau? Aš supratau, kad kiekvienas mano sulaužytas kaulelis bus atlygis už to žmogaus gyvybę... - tai pasakiusi šiek nusiraminau.
Elijus toliau laike mane tvirtai prispaudęs šalia savęs.
-Heile, kai aš žudžiau žmones aš jų nesigailėjau. Aš kaip tik mėgavausi tuo... - pasakė Elijus.
-Aš tuoj užmigsiu... - nusišypsojau.
-Aš nieko prieš... - sušnibždėjo Elijus.
Pajutau, kaip Elijus dar stipriau mane apkabina. Aš užmerkiau akis... Turbūt pirmą kart gyvenime pasijutau jaukiai ir saugiai...
Atsibudau gulėdama lovoje. Jau buvo vakaras. Elijaus šalia jau nebebuvo... Išgirdau grojančią muziką svetainėje, nusprendžiau pasižiūrėti kas ten vyksta. Atėjusi į svetainę išvydau šokančius Elijų ir Gią. Jie šoko labai gražiai ir aš dar ilgai žiūrėjau į juos.
-Labas Heile. - pasisveikino su manimi Gia baigusi šokti.
-Sveika. - pasisveikinau.
-Patinko tau mano ir Elijaus šokis? - paklausė Gia.
-Labai patiko. - nusišypsojau.
-Mes dalyvausime tame konkurse. Mačiau tavo ir Stefano šokį, atrodėte nuostabiai. - pagyrė Gia.
-Ačiū. - pasakiau.
Nežinau kodėl, bet norėjau išeiti iš svetainės...
Nuėjau į virtuvę ten išvydau sėdintį Klausą.
-Heile, smagu matyti Gią ir Elijų? - įžūliai paklausė Klausas.
-Smagu. - atsakiau.
-Tu nepasijauti visiška kekše, kai tave apkabina ar pabučiuoja Elijus?
-Klausai, Elijus turi merginą... aš niekaip nesijaučiu, nes Elijus manęs nemyli.
Prie manęs priėjo Klausas.
-Žinai, tu turėtum jaustis kekše, nes Elijui tu reikalinga kai nėra Gios.
-Klausai, gal baik? - supykusi prispaudžiau jį prie sienos.
Klausas ilgai žiūrėjo į mane.
-Heile, tu tokia man labiau patinki. - šypsojosi jis.
-Kokia? - paklausiau.
-Tokia plėšrūnė ir bejausmė, pilna pykčio... - atsakė Klausas.
Aš paleidau jį.
-Aš nekenčiu tokios savęs... - tyliai pasakiau.
Klausas apkabino mane iš už nugaros.
-Heile, man tu tokia patinki labiau... tu nužudei žmogų be jokio pasigailėjimo... žudymas dabar kai tapai vilke bus svarbi tavo gyvenimo dalis... - sušnibždėjo Klausas.
Po tokio Klauso pasakymo man pradėjo riedėti iš akių ašaros...
-Paleisk mane Klausai. - pasakiau.
Klausas paleido mane.
Į virtuvę įėjo Elijus ir Gia.
-Šiandien vėl bus šeimos vakarienė. - pasakė Elijus.
-Elijau, tu esi šaunuolis. - nusišypsojo Klausas ir išėjo.
Aš pjauščiau pomidorus ir verkiau. Buvau nusisukusi, todėl mano veido jie abu nematė.
-Heile, gal padėti? - paklausė Gia.
Aš giliai įkvėpiau oro į plaučius.
-Nereikia Gia. - pasakiau nusisukusi.
Pajaučiau prisilietimą ant mano peties.
-Kažkas atsitiko Heile? - susirūpinęs paklausė Elijus.
Aš neatsisukau.
-Viskas gerai. - pasakiau ir išėjau iš virtuvės.
Nuėjau į savo kambarį, atsiguliau į lovą ir verkiau. Verkiau dėl to, kad esu nebe tokia kokia buvau, verkiau supratusi, kad mano sulaužyti kaulai nesugražins to žmogaus gyvybės, verkiau, dėl Elijaus, kad jis pas mane ateina tik kai nėra Gios ir esu kaip kekšė...
Pajutau, kaip kažkas atėjo į mano kambarį.
-Heile, tau viskas gerai? - išgirdau Elijaus balsą.
-Viskas gerai... aš... noriu miego. - pasakiau stengdamasi neišsiduoti, kad verkiu.
-Heile tau ne viskas gerai, tu gaminai valgį, o vėliau viską metei. Kas atsitiko? - išgirdau Gios balsą.
Nuostabu, čia yra ir Gia...
-Man viskas gerai. - pasakiau.
Pajaučiau, kaip kažkieno ranka paliečia mano petį, aš iš karto susiriečiau ir užsimerkiau.
-Heile, žinau, kad tau kažkas negerai... - pasakė Gia.
Aš toliau gulėjau nusisukusi, nenorėjau, kad kas nors pamatytų mano veidą.
-Išeikit iš mano kambario. - paprašiau.
Jie abu nieko daugiau nesakę išėjo...