Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Viltys ir svajonės

Pamokos pasibaigė. Aš, Lidija ir Stefanas nuvažiavome repetuoti pas mane, o Devina negalėjo, nes ji turėjo susitikti su Kolu... Matosi, kad kažkas tarp jų mezgasi... Iš tikrųjų nenorėčiau, kad jie būtų kartu... Kolu aš vis dar nepasitikiu...
-Apie ką galvoji Heile? - staiga mano mintis nutraukė Lidija.
-Galvoju, kodėl mes negalime repetuotis pas tave ar pas Stefaną... - nusišypsojau.
-Pas mane betvarkė ir iš po vakar... žinai... o pas Stefaną negalime dėl Deimono... Na supranti, Deimonas atsipalaiduoja truputį. - aiškino Lidija.
-Kaip suprasti? - paklausiau.
-Su Deimonu viskas baigta. - atsiduso Lidija.
-Rimtai? - nustebau.
-Rimtų rimčiausiai. Jis tikras šiknius. - patikino Lidija.
-Atvažiavom. - pasakė Stefanas.
Mes visi išlipome iš mašinos.
-Repetuosim svetainėje, nes tavo kambarys mums per mažas. - iš kart nustatė Lidija.
-Gerai. - nusišypsojau.
Durys buvo neužrakintos. Vadinasi, kažkas jau yra namuose.
Mes įėjome į vidų.
-Tai prie reikalo. - pasakė Lidija.
-Iš karto? - paklausė Stefanas.
-Nesiterliosim čia, pašokam ir dingstam. - nusišypsojo Lidija.
-Sveikos panelės! - pasisveikino laiptais žemyn lipdama Rebeka.
-Sveika Rebeka! - pasisveikino Lidija.
-Seniai mačiau tave Lidija ir ypač tave Heile. - nusišypsojo Rebeka.
-Na, manęs nebuvo, nes miegojau pas Lidiją.
Rebeka pažiūrėjo į mane:
-Manau, kad labai smagu buvo tau.
-Kas tau yra Rebeka? Tu kažkokia keista... gal pyksti ant manęs? - nesupratusi pažiūrėjau į ją.
Iš tikrųjų Rebeka elgėsi kažkaip keistai...
-Gal pasakysiu paprastai, esu nepatenkinta tavo elgesiu. Taigi, čiau merginos! Beje, Lidija aš tau paskambinsiu vėliau, reikia truputį tavo pagalbos. - nusišypsojo Rebeka ir išėjo.
-Lauksiu skambučio! - sušuko Lidija ir pamojavo Rebekai.
-Nesuprantu... kažko supyko ant manęs... jaučiu tai... - nusiminusi stovėjau nulenkusi galvą.
-Nesikrimsk, čia viskas dėl manęs. Juk žinai, kad ji manęs nekenčia. - nuramino mane Stefanas.
-Su laiku ji pripras prie tavęs Stefanai. - nusijuokė Lidija.
-Gal tikrai... - pasakiau.
-Tikrai! O dabar repetuotis! - sušuko Lidija.
Mes pradėjome repeticiją, bet man nekaip sekėsi.
-Heile, kas tau? Su tokiu pasirodymu apsikvailinsi prieš visą elitinę mokyklą! - susirūpino Lidija.
-Viskas gerai Lidija. Nežinau, bet man neina susikaupti.
-Lidija, pamatysi, Heilė pasirodys puikiai. - pasakė Stefanas.
-Susikaupk Lidija! Susikaupk! - ragino Lidija.
Mes repetavomės toliau. Galiausiai man pradėjo sektis... Šokome, kaip ir reikia šokti. Lidija mus gyrė.
-Va, kaip reikia šokti! - sušuko Lidija.
Aš nuėjau atsigerti vandens.
-Šaunuolė. - pagyrė mane Stefanas ir apsikabino.
-Tai tu buvai šaunuolis. - žiūrėdama į jį nusišypsojau.
Mes abu nusijuokėme.
-Pasiilgau viso to Stefanai... - pasakiau.
-Aš irgi Heile... - pritarė Stefanas.
Pajutau Stefano lūpas prie manųjų lūpų.
Džiaugiausi, kad mes su Stefanu esame kartu ir tikiu, kad mes kartu būsime iki gyvenimo galo.
-Myliu tave Stefanai... - sušnibždėjau.
-Myliu tave Heile. - pakartojo Stefanas.
-Gal gana burkuotis? Aišku labai gražu ir mane pavydas ima, bet visa tai galėsit pratęsti, kai būsite vieni... - papriekaištavo Lidija.
-Ak, taip. Mūsų laukia repeticija. - nusišypsojo Stefanas.
Aš nusijuokiau ir visi kartu vėl nuėjome repetuotis.
Lidija mumis žavėjosi ir visaip mus gyrė.
Aš taip įsijaučiau į šokį, kad net pamiršau savo visas problemas, rūpesčius... Elijų... aš pamiršau Elijų. Bent dabar šiai akimirkai, bent šią sekundę aš apie jį visiškai negalvojau.
-Jūs nuostabūs! Jūs laimėsit! - Lidijos akys spindėjo iš laimės.
Aš pamačiau stovintį Elijų, kuris mano manymu, visą laiko stebėjo mus. Jis žiūrėjo į mane, aš žiūrėjau į jį. Galiausiai atsisukau į Stefaną ir nusišypsojau:
-Nerealiai šokai.
-Tu irgi, Heile. - pagyrė mane Stefanas ir priglaudė savo lūpas man prie kaktos.
Aš atsisukau ir pažiūrėjau į tą vietą, kur stovėjo Elijus, bet jo ten jau nebuvo.
-Gal baikime šiandienos repeticiją? Šiandien gerai pasirodėt! Jeigu taip bus per renginį, aš jus išbučiuosiu!!! - šokinėjo Lidija.
-Būtų gerai baigti, nes nemėgstu šokti. - šypsojosi Stefanas.
-Bet tu šokai nuostabiai, ir nereikia sakyti, kad nemėgsti šokti. - juokėsi Lidija.
Aš juokiausi.
-Nemėgstu aš šokti. - ginčijosi Stefanas.
-Nemeluok, kad nemėgsti! Žodžiu, baigiam, man reikia keliauti namo. - surimtėjo Lidija.
-Man reikia Deimoną sutvarkyti, todėl ir aš turiu keliauti namo. - pasakė Stefanas.
Aš juos abu palydėjau iki mašinos.
-Lidija, susiskambinsim ate. - atsisveikinau.
-Ate Heile! - atsisveikino Lidija.
Aš priėjau prie Stefano.
-Ši diena, viena iš nedaugelio, kuri priminė dėl ko man reikia gyventi. Myliu tave Stefanai. - pabučiavau Stefaną - Ate! Myliu jus! - atsisveikinau.
Jie abu įsėdo į mašiną ir išvažiavo. Aš atsidusau ir grįžau atgal į svetainę.
Svetainę teko šiek tiek sutvarkyti, nes po repeticijos pasiliko šiokia tokia netvarka.
Aš įsijungiau muzikos ir pradėjau viską tvarkyti. Sutvarkiusi pradėjau šokti. Svetainėje nieko nebuvo, todėl man nei kiek nebuvo gėda, kad aš šoku viena...
Nežinau kodėl, bet šokdama pabėgu nuo rūpesčių, pasijuntu geriau...
Staiga, kažkas išjungė muziką. Aš pamačiau stovintį Elijų. Jis šypsojosi:
-Kaip matau šoki.
-Kaip matai... - pasakiau šiek tiek išraudusi.
-Am... šiandien mūsų laukia vakarienė... galėsi atsivesti Stefaną... na, žinai kur mes valgome... - jautėsi, kad kalbėdamas Elijus jautėsi nejaukiai.
Aš nusišypsojau, nes prisiminiau ką Elijus darė valgomajame su Gia.
-Na, žinai Elijau, mes ten valgysime vakarienę. - sarkastiškai nusišypsojau.
Elijus tikrai pasijautė nejaukiai po šito mano sarkazmo... nežinau, gal aš per daug kandi?
-Gerai, atsiprašau. - kalbėdama tramdžiau juoką.
-Stefanas būtinai turi dalyvauti, nes jis turi išgirsti mano atsiprašymą. Taip pat ir tu Heile... - pasakė Elijus ir išėjo.
Aš vis dar stovėjau svetainėje. Nesupratau, kodėl Elijus negalėjo pasakyti pačiam Stefanui, kai jis čia buvo, bet Elijus būtent pasakė man, kad pakviesčiau aš Stefaną...
Dar pastovėjusi svetainėje, nuėjau į savo kambarį. Persirengusi paskambinau Stefanui.
-Stefanai, ar galėsi ateiti pas mus vakarieniauti?
-Su Klausu, Rebeka, o ypač Elijumi prie vieno stalo vakarieniauti nenoriu.
-Stefanai, nugalėk visus savo principus ir bent dėl manęs ateik...
-Heile... aš negliu...
-Stefanai, aš taip pat nenoriu eiti į tą vakarienę, jie visi yra suniokoję mano gyvenimą, bet aš toliau gyvenu ir perlipu per savo principus... Aš tikiu tavimi Stefanai, kad tu taip pat gali tai padaryti... tu per juos buvai netekęs manęs, aš buvau netekusi tavęs...
-Ateisiu.
-Ačiū, Stefanai. Šeštą valandą vakaro jau turėtum būti.
Aš baigusi pokalbį su Stefanu, apsidžiaugiau, kad Elijus dėl viso šito mūsų atsiprašys ir parodys bent šiokią tokią pagarbą...