Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Vakarienė su tyra tiesa

Atėjo vakaras. Stefano dar nebuvo. Aš žinojau, kad stefanas bus gražiai apsirengęs, todėl pamaniau, kad man taip pat reikia pasipuošti. Apsimoviau trumpą suknelę įsivėriau auskarus, bet nusprendžiau būti be makiažo.
Susirošusi kambaryje jau laukiau Stefano, bet jo dar nebuvo, neiškentusi nusileidau laiptais į apačią. Nuėjusi į svetainę sutikau Klausą.
-Kodėl taip išsipuošei? Nenori bjauri pasirodyti Elijui? Nebijok, tu ir dabar atrodai šlykščiai.
Jis kaip visada vėl iš manęs tyčiojasi.
-Ne Elijui, o Stefanui. - nusišypsojau.
-Elijus, Stefanas... Stefanas, Elijus... esi kaip kekšė ir negali abiejų pamiršti. Ak taip, tikiuosi ir aš esu tarp jų.
-Klausai, aš Elijaus nemyliu ir pamiršau apie jį aš niekada ir tavęs nemylėjau, aš myliu tik Stefaną.
-Cha! Kodėl tu esi tokia naivi? Manai, kad aš nejaučiu tavo širdies plakimo? - Klausas pasakęs atsistojo ir priėjo prie manęs.
-Klausai, nežinau ką tu girdi ir ko tu negirdi, bet tu turi žinoti, kad nemyliu tavęs, nes esi šunsnukis.
Klausas tyliai į mane žiūrėjo.
-Nesuprantu, ko tu taip žiūri? - paklausiau.
-Heile, aš atskiriu širdies plakimą kada bijo, myli, juokiasi, pyksta, sielvartauja... Bet šis tavo širdies plakimas reiškia, kad tu mane myli. - atsakė Klausas.
-Blogai jauti. - pasakiau.
-Laikas neigti tai, kas yra jau seniausiai tiesa... - sušnibždėjo Klausas.
-Klausai, kas tau darosi? - nesupratau.
Klausas mane pabučiavo. Nežinau kodėl, bet aš jam nesipriešinau... Klausui aš nieko nejaučiu!
Aš nuleidau galvą. Klausas pažiūrėjo į mane.
-Taip ir žinojau Heile. - pasakęs jis išėjo iš svetainės ir paliko mane vieną stovinčia...
Nežinojau ką jam atsakyti... aš jo nemyliu...
Staiga išgirdau kažką kalbant antrame aukšte. Anksčiau negalėjau taip girdėti...
-Kas čia ką tik buvo? - išgirdau Elijaus balsą.
-Testas, kuris pasakė, kad ji mane myli. - atsakė Klausas.
-Koks dar testas Klausai? Ji myli Stefaną, ir leiskime jai jį toliau mylėti...
-Elijau, kaip ironiška, kad tu negali patikėti, jog ji kekšė... ji myli tave, mane, Stefaną... ką ji dar myli? Gal Kolą, Finą? Ji kekšė Elijau, pamiršk ją!
Išgirdau, kaip Elijus trenkė Klausui per veidą:
-Tu sakai, kad ji kekšė, bet tau ji labiau rūpi, negu jai tu.
-Ne Elijau, tai aš jai rūpiu, o ji man visiškai nerūpi... Be to tu visada lengvai išduotum šeimą dėl jos, nors ji trainiojasi su Stefanu, myli mane ir tave... - juokėsi Klausas.
Daugiau nieko negirdėjau.
Nuėjusi į virtuvę radau Rebeką.
-Sveika Rebeka, atsiprašau jeigu kuo nors tave įskaudinau, ar...
-Labas Heile, ne, tiesiog aš blogos nuotaikos... dar ta vakarienė... prie kurios bus Elijus su Gia... jie mane erzina.
-Na, su Gia jau buvau susipykusi, bet iki šiol būsiu toliau supykusi ant jos.
-Dėl ko? - paklausė Rebeka.
-Na žinai, dėl Stefano... - atsakiau.
-Ak taip, dėl Stefano. - pavartė akis Rebeka. Matėsi, kad visa tai jai labai nepatiko.
Galiausiai išgirdau durų skambutį.
-Labas vakaras, Heile Marshall. - pasisveikino su manimi Stefanas ir pabučiavo mano ranką.
-Labas vakaras, pone Stefanai Salvatore. Prašome užeiti. - pasisveikinau ir pakviečiau užeiti Stefaną.
Mes su Stefanu sedėjome svetainėje.
-Ačiū Stefanai, kad atėjai... - padėkojau.
-Čia viskas dėl tavęs Heile. - pasakė Stefanas.
Išgirdome vėl durų skambutį.
-Einu atidaryti. - pasakiau.
Atidariusi duris pamačiau Gią.
Nieko nesakiusiu ėjau nuo durų.
-Nepasisveikinsi? - paklausė ji.
Aš atsisukau ir iš tolo pasakiau:
-Labas Gia.
Ir daugiau nieko nesakiusi nuėjau į svetainę.
-Mane pačią pradeda nervuoti visa šita šeima. - sušnibždėjau Stefanui į ausį.
Stefanas nusišypsojo:
-Va čia, mano Heilė.
Mes kartu nusijuokėm.
Į svetainę įėjo Elijus.
-Galite jau sėsti prie stalo valgomajame. - pasakęs jis nuėjo.
Mes nuėjome į valgomajį ir atsisėdome prie stalo. Prie stalo jau sedėjo Klausas, Rebeka, Gia, bet Elijaus nebuvo.
Mes visi sedėjome tylėdami...
Man buvo šlykštu sedėti prie to stalo kur glaminėjosi Elijus ir Gia. Tik nežinau, ar man tikrai šlykštu, ar labiau šlykštu iš pavydo...
Aš neturiu apie tai galvoti, aš turiu Stefaną ir man jo užtenka!
Galiausiai atėjo ir Elijus.
-Sveikas Stefanai. - priėjęs prie Stefano pasisveikino jis.
-Sveikas Elijau. - pasisveikino Stefanas ir paspaudė Elijaus ranką.
-Man labai malonu, kad tu atėjai čia. - nusišypsojo Elijus.
-Man ne taip malonu čia lankytis, bet atėjau čia dėl Heilės. Tai Heilė mane įkalbėjo čia ateiti. - pasakė Stefanas.
Aš šypsojausi.
-Labai gerai. - pasakė Elijus.
-Nesuprantu, ar mes čia sedėsime ir klausysime tokių nesamonių, kaip: "Man labai malonu, lad tu atėjai" "O! man irgi malonu!" ir t.t - įsikišo Klausas.
-Klausai, juk reikia mandagumo prie stalo... o tu iš vis to neturi. - pasakė Elijus.
-Su tavim iš viso nešneku Elijau! - suriko Klausas.
-Klausai, tai su kuo šneki? - paklausiau.
-Su Stefanu, mažoji kekšyte. Gal nori papasakosiu Stefanui, kokia tu nuostabi? - nusišaipė Klausas.
-Klausyk tu! - supyko Stefanas ir atsistojo.
-Baikit! - suriko Gia.
Klausas priėjo prie Gios.
-Kas tu tokia, kad mane tildytum? - supykęs paklausė Klausas.
Elijus pripuolęs sviedė Klausą į sieną.
-Prie Gios nelysi! - suriko Elijus.
-O prie Heilės? Elijau. - šypsojosi Klausas.
Elijus žiūrėjo į Klausą žvilgsniu pilnu nepykantos.
Klausas priėjo prie Stefano.
-Mažasis šunytis... niekaip negali saprasti, kad Heilė tau nieko nejaučia. - sušnypštė Klausas.
-Tu nieko nežinai apie Heilės jausmus. Tu nežinai ką ji jaučia. - atsikirto Stefanas.
Klausas priėjo prie manęs.
-Heile, tu esi niekas... Tu myli Elijų, Stefaną ir mane, ak, palauk, taigi Stefanu tu naudojiesi erzinti Elijų. -
-Kas tau yra Klausai?! Aš sakiau, kad aš myliu Stefaną!!! - užrėkiau.
-Na, tu Stefanu pasinaudoji, kad mano brolis Elijus dėl tavęs dar daugiau eitų iš proto.
-Iš tiesų tas pats su Elijumi. - įsikišo į pokalbį Rebeka.
-Rebeka, tu palaikai jį?! - nustebusi surikau.
-Heile, jis sako tiesą. - pasakė Rebeka.
-Visa jūsų šeima, esate veidmainiai! Prie akių - draugai, už akių - priešai. Tai jūs, Mikaelsonai, esate beviltiški! -neiškentėjau.
-Na, tu tikrai nemyli Stefano, nes dar taip susinervinai. - šypsojosi Klausas.
Aš susinervinusi ir giliai kvėpuodama žiūrėjau į Rebeka ir Klausą.
-Rebeka ir Klausai, siekiat mus sukiršinti... štai koks buvo jūsų planas... - ramiai pasakė Stefanas.
-Gerai, išsiaiškinkime. - nusišypsojo Klausas.
Rebeka priėjo prie manęs:
-Nusisek tą vėrinį, jeigu iš tikrųjų žinai, kad myli Stefaną Salvatore.
Aš nusisegiau vėrinį ir padėjau ant stalo. Buvau pasirengusi.
-Sedėsi ramiai, ką klausiu, atsakysi tiesą. - užkalbėjo Rebeka.
Aš linktelėjau galva.
-Jūs ją užkalbėjot?! - įsiuto Stefanas.
Priešais Stefaną atsirado Klausas.
-Eik atsisėsk ir sedėk ramiai. - užkalbėjo Stefaną Klausas.
-Gerai, pradėkime. - šypsojosi Rebeka.
Aš pažiūrėjau į Elijų, jis sėdėjo prie stalo kartu su Gia ir viską įdėmiai stebėjo. Aš pykau ant visų ir labai stipriai.
-Ar tu myli Stefaną? - paklausė Rebeka.
Aš iš tiesų nežinojau ką jam jaučiu...
-Taip. - atsakiau tvirtai.
-Ar tu jį myli labiau už Klausą?
-Taip. - atsakiau nei nemirktelėjusi.
-Tu geri verbeną?
-Ne, tik segiu vėrinį.
-Hm... na, nuo šito tai tikrai neatsilaikysi.
Žinojau, kad užkalbėjimui negaliu pasipriešinti, žinojau ir tai, kad ji klaus apie Elijų.
-Ar kada nors miegojai su Elijumi?
-Taip.
Stefanas žiūrėjo į mane netekęs žado.
-Ar kada bučiavaisi su Elijumi?
Aš įkvėpiau giliai oro.
-Taip.
Šį kartą jaučiau, kaip Gia ir Stefanas žiūrėjo į mane.
Rebeka šypsojosi:
-O dabar smagiausia dalis: ką jauti Elijui?
-Jaučiu, tik draugiškus jausmus. Jis man kaip brolis.
Pamačiau, kaip Rebekos veide dingo šypsena.
-Jeigu jauti tokius jausmus, kodėl permiegojai su Elijumi? - neatstojo Rebeka.
-Tą naktį kai norėjau pabėgti iš čia, jis mane pagavo ir pasakė, kad aš turiu miegoti pas jį. Aš to nenorėjau... - aš atsisukau į Elijų - Elijau, aš nenorėjau to.
Elijus sedėjo prie stalo nuleidęs galvą.
Rebeka norėjusi išgirsti kitokį atsakymą neatsikabino nuo manęs.
-Ar tu myli Elijų? - paklausė vėl ji.
Aš užsimerkiau, atsidusiau...
-Ne. - atsakiau.
Rebeka ir Klausas žiūrėjo į mane nustebę. Elijus išėjo.
Aš iš tikrųjų nežinojau ką jaučiau Elijui, Stefanui ir net Klausui...
-Tu geri verbeną! - užsipuolė mane Klausas.
-Ne, ji negeria verbenos, jaučiu tai. - pasakė Rebeka.
-Ji meluoja! Meluoja! - rėkė Klausas.
-Tiesos nepakeisit... jūs nervinatės, nes negalite pakeisti jos jausmų... - šypsojosi Stefanas.
Rebeka priėjo prie manęs ir dar kartą paklausė:
-Ar tu myli Eliju?
-Ne. - tvirtai pasakiau.
-Gerai, Heile ir Stefanai, jūs laisvi nuo mano užkalbėjimo. - pasakė Rebeka ir išėjo.
Klausas vis dar stebėjo mus.
-Heile! Aš taip ir žinojau, kad tu mane myli! Aš tavimi visada tikėjau! - džiaugėsi Stefanas.
Atsisukusi, jau nebemačiau Klauso.