Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Gyvūliška aistra

Dėjausi daiktus į lagaminus. Į kambarį atėjo Klausas:
-Neliūdna išsikraustyti iš čia?
-Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo ši diena, kada būsiu laiminga...
-Turiu pasakyti, kad dėl savo laimės visus nuliūdinai. Pirmą kartą mane nustebinai, kad dėl savęs tu gali įskaudinti visus. - šypsojosi Klausas.
-O jūs dėl savęs manęs neįskaudinot? - įsižeidusi paklausiau.
-Nebent Elijus. - atsakė Klausas.
Aš atsidusau:
-Jeigu nori, kad jau rytoj palikčiau tavo namus, palik mane ramybėje ir leisk susidėti daiktus.
-Gerai panele Heile Marshall, palieku, dėkitės daiktus ir kuo greičiau dinkit iš čia. - pasityčiodamas pasakė Klausas.
Jis išėjo.
Jeigu gyvenimas mums duoda tik nelaimes, visada žinok, kad kažkada gyvenimas paduos tai, kuo labiausiai džiaugsies. Pagaliau! Pagaliau! Ateis ta diena, kada gyvensiu savarankiškai.
-Džiaugiesi Heile... - išgirdau Elijaus balsą.
Atsisukusi pamačiau jį stovintį mano kambaryje.
Aš tylėjau. Vieninteliam Elijui, negalėjau pasakyti ko noriu...
-Heile, aš nenoriu, kad mus paliktum... - pasakė Elijus.
-Nereikia... Nepradėk.
-Heile, aš žinau, kad per mus, o ypač mane daug kentėjai... - toliau tęsė Elijus.
-Elijau, už mano išsikraustymą pakėlė rankas Rebeka, Klausas, Gia. Klausas surado namą kuriame gyvensiu. Viskas pasikeitė, dabar turi būti taip, kaip noriu aš.
Elijus ilgai žiūrėjo į mane. Tas jo žvilgsnis mane labai erzino... Norėjau, kad jis išeitų, nebežiūrėtų daugiau taip į mane...
-Aš tavęs neperkalbėsiu... - pasakė Elijus.
-Net nebandyk...
Elijus priėjo prie manęs ir apsikabino:
-Kai pirmą kartą pamačiau tave, aš iš kart supratau, kad ši mergina bus kažkas įdomaus mano gyvenime ir ta mano vampyriška intuicija neklydo. - Elijus nusijuokė - Heile, tu buvai ta dėl kurios stojau į bet kokią kovą, tu buvai tokia, kurią per daug įkyriai saugojau, tu buvau ta, dėl kurios aukoju savo gyvybę... Ir žinok, kad niekuomet tavęs neužmiršiu... - pasakė Elijus.
Aš ilgai žiūrėjau į Elijų... Gerklėje jaučiau gumulą, kuris neleido man kalbėti... Bet Elijus turi Gią, aš - Stefaną. Man jis turi nerūpėti.
Staiga mano mintis išsklaidė Elijaus bučinys. Jis pabučiavo man į lūpas.
-Elijau, mes negalime taip bendrauti... Tu turi Gią, geriau ją saugok, globok ir niekada jos nepamiršk. - nusišypsojau.
Elijus daugiau nieko nesakęs išėjo.
Aš pajutau riedant ašarą ant skruosto.
Nusivaliusi tą ašarą sau pasakiau:
-Viskas prasideda iš naujo Heile. Viskas. Naujas namas. Nauji žmonės. Naujas chrakteris. Viskas. Viskas iš naujo...
Susikrovusi lagaminus ir susiruošusi rytojui, nuėjau miegoti...
*Stoviu kažkokiame sode... Apsirengusi labai puošnia suknele... Aplink nieko nėra.
-Heile! - kažkas sušuko.
Atsisukusi pamačiau Klausą.
-Klausai, kodėl tu mano sapnuose? - paklausiau.
-Nes žinau, kad kažką man jauti... - atsakė Klausas.
-Nieko nejaučiu... - pasakiau.
-Heile, tu esi nuostabi. Aš galiu pasakyti tau atvirai - esu tavimi susižavėjęs.
-Klausai, čia ne tu. Tu manęs nekenti...
-Heile, dėl ko tau padedu? Dėl ko suradau tau namą? Dėl ko padėjau tau iš čia išskraustyti?
-Gerai Klausai, bet aš tau nieko nejaučiu.
-Heile, nemeluok. Kodėl meluoji?
-Nemeluoju.
Klausas priėjo arčiau manęs ir paėmęs mano ranką ją pabučiavo. Aš nieko nedariau.
-Tu prisileidi mane. - sušnibždėjo Klausas.
-Aš...
Mane pertraukė Klausas savo bučiniu man į lūpas...
Mes pradėjome glamonėtis.
-Tu prisileidai mane Heile. - sušnibždėjo Klausas. *
Aš atsibudau gulėdama lovoje ir valiausi savo lūpas... Supratau, kad visą tą laiką kažką jaučiau Klausui, tik tą bandžiau užgožti... Aš turiu gerai pailsėti, išsimiegoti ir sutelkti jėgas rytojui...
Aš įsimylėjau Klausą, nuo pat pirmos dienos, kai jį pamačiau. Tik tuos jausmus man užgožė pyktis...
Aš įsimylėjau Elijų, nuo tada kai jis mane ramino... nuo tada, kai pamačiau jį pirmą kartą...
MEILĖ - ŠŪDAS!
Aš myliu Stefaną. Tik Stefaną... tik Stefaną... tik Stefaną...
Taip bekartodama užmigau.
Praėjo kažkiek valandų ir aš jau išgirdau riksmą:
-Heile, pabusk!
Aš kažką sumurmėjau...
-Heile, kelkis, antraip nespėsi išsikraustyti.
Atsimerkusi pamačiau Klausą. Aš pašokau galbūt išsigandusi, galbūt po tokio sapno...
-Klausai, negalima vėliau? - paklausiau apsimiegojusi.
-Negalima. - atsakė Klausas.
-Bent leisk apsirengti...
-Pff... nesidrovėk, juk esu tave matęs nuogą. - nusišypsojo Klausas.
-Ką?! Kada??? - nustebau.
Klausas pradėjo juoktis.
-Tu meluoji. - pasakiau.
-Nemeluoju, gal kažkada pasakysiu tau kaip ir kur mačiau tave nuogą.
Aš prispaudžiau Klausą prie sienos.
-Naudosime smurtą? Heile, tu nebijai mirti? Juk Elijaus ir Rebekos nėra namie. - juokėsi Klausas
-Pasakyk, kur matei mane nuoga? - sukandusi dantis paklausiau.
Klausas žiūrėjo tiesiai man į akis ir šypsojosi.
-Meluoji! - garsiai sušukau.
-Pasakyti? - paklausė Klausas.
-Pasakyk. - primerkiau akis.
Klausas grubiai prirėmė mane prie sienos. Šį kart jis laikė prispaudęs mane. Aš žiūrėjau į jį...
Jo lūpos prisilietė prie manųjų...
Mes ilgai bučiavomes...
Jis nuo manęs numovė mano maikutę, aš nuplėšiau jo marškinius, jis išplėšė iš plaukų mano plaukų gumytę, aš savo kojomis apsivijau jo liemenį ir nagais braižiau jo nugarą...
Jis "numetė" mane ant lovos ir pradėjo kandžioti mano kaklą... Aš užsimerkiau.
Staiga pajutau stiprų skausmą savo kakle... Klausas manimi maitinosi...
-Įkask man... - paprašė Klausas.
Aš įkandau į jo kaklą ir savo burnoje pajutau kraujo skonį...
Klauso lūpos buvo kruvinos... aš palaižiau jas.
-Elgiesi, kaip tikra vampyrė... - sušnibždėjo man į ausį Klausas.
Nežinau, kodėl aš tai dariau... Aš jaučiau aistrą... aš...
Klausas bučiavo visą mano kūną ir ėjo žemyn...
Visi drabužiai buvo numesti ant žemės... Klauso kelnės, marškiniai... mano maikutė...
Staiga pajutau vėl skausmą. Klausas įkando man į riešą... jaučiau, kaip jis siurbia mano kraują ir tai man patiko...

Tuo tarpu Elijus ir Rebeka:
-Rebeka, kas atsitiko? Juk žinau, kad šiaip sau nesivedi manęs apsipirkinėti.
-Nieko neatsitiko Elijau. Viskas gerai, tiesiog po tokio Heilės pasisakymo per vakarienę... supranti? Su ja kažkas negerai...
-Nieko blogo nematau, tiesiog mes per daug aplink ją šokinėjom... man atrodo, kad šis jos pasirinkimas teisingas...
-Ji pirmą kartą susidėjo su Klausu! Kurio per visą tą laiką nekentė!
-Kodėl taip manai? - paklausė nustebęs Elijus.
-Paprasčiausiai, ji užrašė jam namą, ji su juo keistai elgėsi... ir dar pridūrė, kad jai būstą suras Klausas. - paaiškino Rebeka.
-Čia nieko nėra keisto. Klausas norėjo ją išvyti iš namų, ji norėjo dingti iš tų namų. Taigi, kokia tavo teorija?
-Manau, kad Klausas užkalbėjo Heilę. - atsakė Rebeka.
Elijus keistai pažiūrėjo į Rebeką.

Heilės miegamajame:
Aš rengiausi drabužius.
-Dabar nesidrovi? - paklausė Klausas.
Aš nieko neatsakiau.
-Palauk, šita žymė... - pasakė Klausas.
-Tai tik apgamas parodantis, kad aš vilkė. Tu turėtum taip pat turėti tokį patį.
-Aš neturiu tokios žymės. Turėtum jį slėpti nuo visų. - pasakė Klausas.
Jis bandė paliesti tą žymę, bet aš pagriebiau jo ranką...
-Nereikia... - pasakiau.
Klausas nužvelgė mane.
-Kitiems vilkams išdegino šias žymes. Man didelė garbė matyti šią žymę. - pasakė Klausas.
-Tau taip pat išdegino? - paklausiau.
-Ne. Aš nuo pat kūdikystės neturiu jos. - atsakė Klausas.
Aš apsirengiau ir susišukavau plaukus.
Klausas jau buvo apsirengęs ir spoksojo į mane.
-Heile, tu prisileidai mane... - pasakė Klausas.
Aš atsidusau ir supratau, kad padariau klaidą... Aš pasimylėjau su Klausu... Aš pasimylėjau su Klausu, bet ne su Stefanu...
-Klausai, aš nežinau kas man yra. - pasakiau.
-Tai nebuvo tikra... - nulenkė galvą Klausas.
-Tu mane ne kartą įskaudinai... ir...
-Kas ir? - paklausė Klausas.
-Kas nebuvo tikra? - išgirdau pažįstamą balsą...

Žiaurus sorry už tą nekėlimą ir už suveltas dalis. Pataisiau. ❤❤❤