Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Pasikeitę draugai, pasikeitusi aš

Suskambo žadintuvas. Atsikėlusi pažiūrėjau į kalendorių - šiandien pilnatis... Žinojau, kas manęs laukia.
Nusipraususi, apsirengusi ir jau susiruošusi nuėjau į virtuvę. Virtuvėje jau buvo Rebeka. Pamačiusi ją mane užplūdo pyktis...
-Girdėjau nemažas grumtynes. - šypsojosi Rebeka.
Aš tylėjau ir nieko nesakydama nuėjau gamintis sau pusryčių.
-Tau netinka Stefanas... - pradėjo Rebeka.
-Netinka, nes jis tau dar iki šiol patinka? - įžūliai nusišypsojau.
-Tu supranti, kad tu pasensi ir būsi bjauri, o jis bus toks pats koks dabar yra.
-Tą suprantu.
-Tu to nesupranti. Tu jo nemyli, tau jis nereikalingas.
Aš priėjau prie Rebekos.
-Jeigu pavydi, tai gali dusti iš to pavydo, nes mes būsime amžinai. - sušnypščiau.
Į virtuvę įėjo Elijus:
-Apie ką kalbatės?
Aš nieko neatsakiusi nuėjau toliau gamintis sau pusryčių.
-Apie mokyklą, nes šiandien bus šokių konkursas.
-O tu Rebeka, nenori pasakyti tiesos apie ką kalbėjom? - ironiškai nusišypsojau.
Rebeka žiūrėjo į mane labai piktu žvilgsniu.
-Tu pasikeitei Heile. - pasakė Rebeka.
-Na taip, nes man atsibodo būti tokiai, na kaip čia pasakius... kvaišai, tokiai naiviai. - nusišypsojau.
-Tu tokia nebuvai Heile. - pasakė Elijus.
-Buvau Elijau, buvau... - pasakiau.
Elijus žiūrėjo į mane.
-Dabar jeigu nepriekaištausit, aš pavalgysiu. - nusišypsojau.
Prisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti.
-Heile, ar tu taip vaidinsi ir prieš Stefaną? - paklausė Rebeka.
Aš tylėjau. Aš žinojau, kad prie Stefano, aš būsiu savimi...
Elijus taip pat valgė.
Man suskambo telefonas.
-Heile, pasiruošus? - paklausė Stefanas.
-Stefanai, tai jau seniai. - atsakiau.
-Aš laukiuuu! - šmaikščiai pasakė Stefanas.
-Ir lauuuk! - taip pat pasakiau šmaikščiai.
Pasiėmusi kuprinę kaip žaibas nulėkiau į lauką. Išėjusi pamačiau stovintį Stefaną prie mašinos.
-Noriu, kad iki vakaro ši diena būtų nuostabi. - apsikabinusi Stefaną pasakiau
-Kodėl? - paklausė Stefanas.
-Nes vakare tu žinai, kas manęs laukia. - nusivylusi pasakiau.
-Nejaugi taip greitai pilnatis... - susirūpino Stefanas.
-Nieko tokio Stefanai, kiti išgyvena, aš išgyvensiu. - nusišypsojau.
Stefanas atidarė man mašinos dureles ir mes jau pajudėjome iš vietos.
-Jeigu galėčiau tą skausmą kentėti, kokį kentėsi tu šį vakarą, aš jį kentėčiau už tave... - pasakė Stefanas.
-Tai man skirta už nužudymą, ši labai skausminga transformacija yra atpildas už to nekalto žmogaus nužudymą.
-Bet Heile! Tu nekalta, tu neturi to kentėti! - užrėkė Stefanas.
-Turiu, Stefanai, nes aš tai padariau.
-Neturi to kentėti, nes tu to žmogaus nenužudei, tave privertė! - į neviltį puolė Stefanas.
-Stefanai! Aš ne žmogus. Aš vilkė. Aš gimiau tam, kad kentėčiau tai! - surikau.
Stefanas daugiau nieko nesakė.
Mes atvykome į mokyklą.
-Šį vakarą turėsite pasirodyti toje privačioje Naujojo Orleano mokykloje ir prisistatyti. - taip pasitiko mus Lidija.
-Lidija, negaliu šį vakarą. - pasakiau.
-Kodėl Heile? - paklausė Lidija.
Aš pažiūrėjau į Stefaną. Jis atrodė nusiminęs.
-Aš... aš dalyvausiu ir šoksiu kartu su Stefanu! - pasakiau.
-Ne Heile! Tu negali! - susirūpino Stefanas.
-Galiu, man niekas nesutrukdys gyventi normalaus gyvenimo. - pasakiau užtikrintai.
-Šaunuolė Heile! Negali sakyti vien tik "negaliu" ar "nemoku"... - pasakė Lidija ir nubėgo.
Aš atsidusau. Prie mūsų priėjo Devina:
-Viską girdėjau Heile, jūs negalite eiti ten!
-Devina, aš ten eisiu ir taškas.
-Heile, tu ten neisi, tu pavirsi į vilką! Ką kiti pamanys! Tu gali juos visus sudrąskyti! - prieštaravo Stefanas.
-Man nesvarbu! Aš ten būsiu! - nepakeičiau nuomonės.
-Heile, tu išsikraustei iš proto! - suriko Devina.
-Sakykit ką norit mano nuomonės nepakeisit. - pasakiusi nuėjau į klasę.
Atsisėdau į savo vietą. Klausas įėjęs į klasę nei neužkalbino manęs.
Galiausiai į klasę įėjo Stefanas ir Devina.
-Gerai Heile, tada aš neisiu į renginį. - pasakė Stefanas.
-Nejaugi mane palieki vieną? Šaunu Stefanai! - įsižeidžiau.
-Heile, tu negali ten eiti. - pasakė Stefanas.
-Dabar ir draudi... iš ko taip išmokai? - įžūliai paklausiau.
-Aš noriu tave apsaugoti!
Aš nusijuokiau.
-Kas taip juokinga, panele Heile Marshall? - paklausė mokytojas.
Visi į mane atsisuko.
-Amm... nieko... - susigėdau.
-Tu pasikeitei Heile. - sušnibždėjo Stefanas.
-O tu žinai kiek kartų esu tai girdėjusi? - tyliai pasakiau.
Stefanas susikoncentravo į pamoką ir daugiau į mane nekreipė dėmesio... Aš toliau viską stebėjau, bet niekaip negalėjau susikaupti. Pagaliau suskambo taip ilgai lauktas skambutis. Aš iš karto pripuoliau prie Lidijos.
-Lidija, turime bėdą, Stefanas nešoks su manimi.
-Tikrai? Tai velniop jį. - su apsimestiniu nustebimu pasakė Lidija.
-Lidija... kas tau? - nustebau.
-Stefanas... na, supranti, jis dėl tavęs negali pajudinti nei pirštelio... dėl tavo transformacijos, jis neis į tą renginį. Matau, tavo Stefanas bijo tavęs. Jis bijo, ką tu jam gali padaryti renginyje.
-Tai ką darysim, Lidija? - paklausiau.
-Neisim, nes jis užsišiko... - atmestinai atsakė Lidija.
-Manau, kad eisime. - išgirdau Klauso balsą.
-Ką?! - surikome abi kartu.
-Kaip girdėjot, aš galiu pavaduoti Stefaną. Apsimesti juo. - šypsojosi Klausas.
Lidija juokėsi:
-Tu nemoki to šokio... kaip tu išvis pašoksi?!
Man nebuvo juokinga, aš norėjau šokti su Stefanu...
-Einu susirasiu Stefaną. - pasakiau ir jau ėjau, bet kažkas mane sulaikė. Atsisukusi pamačiau Klausą.
-Nereikia ieškoti Stefano, jeigu jis "užsišiko" ir nenori šokti, jo nereikia. - pasakė Lidija.
-Bet Klausas nemoka šokio... - pasakiau.
-Išmoksiu, nebijok Heile. - šypsojosi Klausas.
-Tai dabar eikime repetuoti. - pasakė Lidija.
-Lidija! Kaip tu gali taip daryti?! Aš Stefaną įkalbėsiu. Nuo kada tu susidėjai su... ak! Dabar supratau, Klausas tave užkalbėjo! - įsiutau.
-Neužkalbėjau jos. - pasakė Klausas.
-Stefanas supyko, jis bijo tavęs... - aiškino Lidija.
Mes įsėdom į Klauso "Porshe" ir visu greičiu kažkur nulekėm.
Parvažiavome namo.
Visi išlipome iš mašinos.
Namuose vis dar buvo Rebeka, Elijus ir Gia...
-Kaip suprasti, kodėl jūs ne mokykloje? - paklausiau.
-Mums nereikia, nes visi mūsų mokykloje alpsta dėl to konkurso. - atsakė Rebeka - o kodėl jūs taip anksti grįžot? Ir kur Stefanas?
-Stefanas nešoks. Vietoj jo šoksiu aš. - pasakė Klausas.
-Kas atsitiko Stefanui? - paklausė Elijus.
-Jis sakė, kad nešoks su Heile. - atsakė Lidija.
-Heile, jūs susipykot? - paklausė Rebeka.
-Taip. - atsidusau.
Nenorėjau nieko sakyti, nes žinojau, kad 100% Elijus man taip pat neleistu ten dalyvauti, o aš nenoriu įskaudinti Lidijos... ir nenoriu visiškai nuleisti rankų... už mane visa mokykla.
Rebekos veide pamačiau šypseną:
-Labai gaila... - pasakė ji.
Kitos išeities neturėjau... aš turiu šokti su pačiu šlykščiausiu grynakrauju hibridu pasaulyje.
-Heile, aš galiu jus sutaikyti. - pasakė Elijus.
-Nereikia Elijau. Aš nenoriu, bent dabar.
-Gal ir gerai... aš nesikišiu į jūsų santykius. Bet bus apmaudu, kad jūs kartu nešoksit...
-Stefanas įrodė, kad su manimi negali pereiti per ugnį, vandenį, šaltį, karštį, ledą... - pasakiau Elijui.
Elijus nuleido galvą.
-Mesk visą tai iš galvos! Tu turi partnerį su kuriuo šoksi! Pamiršk Stefaną. - pasakė Lidija.
Lidija paleido muziką. Mes pradėjome šokti.
-Čia mano mėgstamiausia muzika! - pasigyrė Klausas.
Rebeka, Elijus ir Gia mus stebėjo.
Man buvo labai nejauku... Klausas mane lietė... aš buvau pripratusi prie Stefano judesių, lietimo, tempo...
Viskas ko norėjau, tai kuo greičiau baigti šokti...
Klausas mokėjo visus judėsius ir šoko nuostabiai. Mane labai visas tas nustebino...
Man buvo siaubingai nejauku šokti su Klausu... nes tame šokyje yra daug aistros, meilės ir prisilietimų.
Aš to šokio negaliu šokti be Stefano.
-Nuostabu! Nepakartojama! - rėkavo Lidija.
-Tikrai nuostabiai šokat! - pagyrė Gia.
Elijus nuleidęs galvą stovėjo ir nieko nesakė...
-Nuostabu! - pagyrė Rebeka.
-Ačiū... - padėkojau, lyg kažko verčiama...
-Pasakyk kažką ir tu Elijau. - šypsojosi Klausas.
-Laimėsit. Jūs nuostabūs... - pagyrė Elijus.
Man pasidarė nejauku ir galiausiai išėjau iš svetainės...
Prie manęs priėjo Lidija:
-Kas yra Heile?
-Aš negaliu šokti su juo. - atsakiau.
-Heile, čia ne finalas, čia prisistatomasis šokis. Per finalą tau būtinai reikės Stefano! - pasakė Lidija.
-Be Stefano, aš negaliu šokti!
-Jis tave paliko tokioje padėtyje... o tu nori jo.
Aš sugalvojau susirasti Stefaną. Išbėgau iš namų.
-Heile! Ką sumanei?! -rėkė Lidija.
Aš nieko neatsakiau... tik bėgau link Stefano namų.