Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Freedom!

Ilgai galvojau kur man eiti... Jau žinojau, kad Elijus ieškos manęs.
Vis dėl to nusprendžiau eiti pas Deviną...
Neužilgo jau stovėjau prie Devinos namų durų.
Pasibeldžiau į duris.
-O! Sveika Heile! - atidariusi duris su nuostaba pasisveikino Devina.
-Labas Devina, ar galėčiau pas tave šiek tiek pabūti? - paklausiau.
-Užeik, pasišnekėsim plačiau. - pakvietė mane Devina.
Įėjau į vidų.
-Burbono? - pasiūlė Devina.
-Įpilk truputį. - pasakiau.
Aš atsisėdau ant sofos, Devina man padavė burbono stiklinę.
-Na, pasakok kas neramina.
-Elijus uždraudė man išeiti iš namų. Aš jo taisyklių neklausau. Žodžiu, situacija tokia, kad jis užkalbėjo Stefaną, jog jis nekeltų kojos į namus... Elijus visai pakvaišo... Jo mergina Gia gali ateiti, o Stefanas ne... - pasakiau.
-Palauk! Elijus užkalbėjo Stefaną?! Elijus turi kažkokią merginą vardu Gia?!
-Elijus yra grynakraujis vampyras, todėl jis gali užkalbėti kitus vampyrus ir taip, Elijus turi merginą vardu Gia.
-Viskas aišku.
-Supranti Devina, aš noriu būti laisva, o Elijaus taisyklės mane vemti verčia.
-Heile, tu supranti, kad Elijus vis tiek tave suras...
-Aš pas tave galiu laisvai būti, nes jis čia nepakviestas.
-Taip, čia nei vienas vampyras nepakviestas.
-Labai gerai! - apsidžiaugiau.
-Tegu Elijus čia ateina... - nusišypsojo Devina.
-Velniop tą Elijų! - pasakiau ir išgėriau visą burbono stiklinę.
-Nori pasilinksminti? - paklausė Devina.
-Noriu. - pasakiau.
Devina paleido muziką.
Muzika grojo garsiai ir mes šokom. Buvo nuostabu...
-Žinai ką Devina, aš dievinu šį vakarą ir dėkoju sau, kad pabėgau iš ten.
-O aš dėkoju tau, kad mane pralinksminai. - juokėsi Devina.
Aš paėmiau į rankas telefoną ir išvydau dešimt praleistų skambučių nuo Elijaus.
Padėjau telefoną į šalį ir toliau nuėjau šokti.
Staiga išgirdome bildesį į duris.
-Palauk čia, aš atidarysiu duris. - pasakė Devina ir nuėjo link durų.
Aš nieko nesakiau ir stovėjau tylėdama.
-Labas Devina. - pasisveikino Elijus.
-Labas Elijau, kodėl tu čia atėjai? - paklausė Devina.
-Čia turi būti Heilė.
-Nėra čia Heilės... ji dingo kažkur? - melavo Devina.
-Devina, ji čia yra... - pasakė Elijus.
-Nėra, gal ji pas Stefaną? - paklausė Devina.
-Žinau, kad ji čia. - pasakė Elijus.
-Čia tikrai Heilės nėra. - rimtai pasakė Devina.
Elijus dėjo žingsnį į priekį ir suprato, kad jis nepakviestas.
-Devina, pakviesk mane vidun. - nusišypsojo Elijus.
-Negaliu... - pasakė Devina.
-Heilė yra čia. - pasakė Elijus.
Aš neapsikentusi priėjau prie durų.
-Ko reikia Elijau? - paklausiau.
-Turi grįžti namo kartu su manimi.
-Žinai ką Elijau, man atsibodo tas tavo perdėtas rūpestis...
-Šitas perdėtas rūpestis reikalingas tam, kad tave galėčiau apsaugoti nuo Esteros, Kolo ir Fino. Tu nežinai, bet jie yra galingi.
-Elijau, aš tau nereikalinga... ką tu su manimi darysi? Tu jau esi laimingas. Turi šeimą, merginą, draugų. Jeigu aš mirčiau, aš nieko nepakeisčiau tavo gyvenime. - pasakiau.
Elijus žiūrėjo į mane.
-Ji visišką tiesą sako. Tu anksčiau ar vėliau turėsi su ja atsisveikinti... - pasakė Devina.
-Taip. Tu turėsi su manimi atsisveikinti kai čia pabaigsiu mokyklą, aš turėsiu išvažiuoti. - pasakiau.
Elijus vis tiek toliau žiūrėjo į mane.
Aš priėjau prie Elijaus.
-Laikas mane paleisti laisvę. - pasakiau jam žiūrėdama į akis.
-Šį kartą ne. - pasakė Elijus ir pagriebė mane... mes visu greičiu vėl atsidūrėme tame sušiktame name...
Aš stovėjau lauke su Elijumi.
-Gal užteks? - supykusi pasakiau.
-Elijau, gal tikrai užteks? - išgirdau kažkieno balsą.
-Motina... - ištarė Elijus.
-Sūnau, jai nereikia jokios tavo pagalbos... ji myli Stefaną. Ji jau seniai tave pamiršus... kita vertus ji bus sena ir bjauri, o tu toks jaunas... manai, jos norėsi? Manau, kad Gia tavo geresnis pasirinkimas... - pasakė Estera.
-Kodėl taip elgiesi motin? - paklausė Elijus.
-Elijau mano mielas, aš atėjau tave išgydyti nuo to skausmo ką jauti, nuo nekaltų žmonių žudymų... Heile, tu žinai, kiek jis nužudė žmonių? - atsakė Estera.
-Jis tą darė nenorėdamas... - pasakiau.
-Nenorėdamas? Tokios nesamonės nesu girdėjusi. Nori patikrinti? - nusijuokė Estera.
-Nenoriu ir dink iš čia! - sušnypščiau.
-Nenori? Tada aš noriu! - pasakė Estera.
Estera priėjo prie manęs, išsitraukusi peilį ji perpjovė mano ranką ir parodė Elijui.
-Elijau, tu gali susivaldyti! - surikau.
Elijaus akys pasikeitė. Jo akyse pasirodė ašaros... pamačiau jo iltis... jis valdėsi...
-Nužudydamas ją pasijusi geriau. - pasakė Estera.
Aš visa drebėjau, Estera mane laikė...
-Elijau, nužudyk ją! Jos kraujas laša ant asfalto... tu girdi jos pulsą, tu girdi tą garsą... tu girdi... jos širdies kurią norėtum išplėšti širdies plakimą...
-Elijau neklausyk jos! - surikau.
Elijus priėjo prie manęs. Paėmė mano ranką ir nuo jos palaižė mano kraują.
Aš verkiau.
-Heile, aš visados tavęs nekenčiau, aš tavęs niekados nemylėjau. Aš myliu Gią. - pasakė Elijus.
Aš stovėjau prieš jį ir verkiau.
Jis man įkando į kaklą ir jaučiau kaip organizme mažėja mano kraujas...
Staiga kažkas dideliu greičiu nubloškė Elijų tolyn.
-Heile! Bėk vidun! - išgirdau Klauso balsą.
Aš nieko nelaukdama nubėgau į vidų ir iš kart uždariau duris.
Pamačiau stovinčią Rebeką.
-Heile! Ar tau viskas gerai? - susirūpinusi pribėgo prie manęs Rebeka.
-Elijus bėdoje! Aš negaliu čia būti! Aš turiu jam padėti! - pasakiau.
-Klausas išgelbėjo tave, išgelbės ir Elijų. Viskas bus gerai. - ramino mane Rebeka.
Staiga man susvaigo galva...
-Rebeka... man svaigsta galva...
-Heile, man atrodo tu netekai daug kraujo. - susirūpino Rebeka.
Rebeka mane nulydėjo į mano kambarį.
-Tu turi pailsėti. - pasakė man Rebeka.
-Rebeka, jie yra... ten... jiems reikia pagalbos... - pasakiau.
-Heile... pagulėk ramiai. - pasakė Rebeka.
Rebeka išėjo ir mane paliko gulinčią.
Aš labai norėjau miegoti ir... atrodo užmigau...