Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Viena maža laimės akimirka

Abu su Stefanu išėjome į lauką.
-Aš anksčiau buvau pastebėjęs, kad tarp Elijaus ir tavęs kažkas vyksta, bet dabar aš jau žinau, kad tu tikrai mane myli. - džiaugėsi Stefanas.
-Kol tu buvai užkalbėtas, aš padariau pasirinkimą, ir tas žmogus kurį pasirinkau esi tu. O kas būtų, jeigu būčiau pasakiusi, kad myliu Elijų? - paklausiau
-Būčiau tave palikęs ramybėje, ir pasakęs, kad man svarbiausia, jog tu laiminga... - šypsojosi Stefanas.
-Ką tu pagalvojai, kai pasakiau apie tai, kad miegojau su Elijumi? - paklausiau.
-Neslėpsiu, mane vos neužvaldė pyktis, ypač tada, kai tu pasakei, kad nenorėjai to.
-Gali ir netikėti manimi, bet tarp mūsų su Elijumi tada nieko nebuvo, mes tik permiegojom. Nieko daugiau nebuvo. Čia buvo mano klaida, kad aš su juo miegojau. - paaiškinau.
-Anokia čia klaida. - nusijuokė Stefanas.
-Svarbiausia, jie norėjo mus sukiršinti, bet jiems to neišėjo. - nusišypsojau.
-Bet žinai, kas labiausiai mane įskaudino? Mane įskaudino tai, kad tu bučiavaisi su Elijumi...
-Bučiavausi. Bučiavausi ir tada, kai mes jau buvome pora... aš tada, nežinau, gal dėl to, kad man jo pagailo... nežinau...
-Heile, - atsiduso Stefanas - tu nežinai ją jam jauti...
-Ne, Stefanai, gal tada nežinojau ką jaučiu, bet dabar, Stefanai, aš tvirtai žinau, kad myliu tave. Jeigu tavimi naudočiausi, aš tavęs nebūčiau išgelbėjusi nuo to užkalbėjimo.
-Heile, aš tavimi tikiu. Aš žinau, kad tu galutinai pasirinkai mane.
-Iš pradžių kai mes susipažinome, aš nežinojau ką tau jaučiu, tu buvai man išvaizdus draugas, bet kai pradėjome artimiau bendrauti, aš pajutau kažką savo širdyje, bet vis dar nežinojau ką tau jaučiu. Kai Elijus tave užkalbėjo ir tos dienos be tavęs... aš pajutau, kad tas jausmas yra tikras, aš žinau: aš myliu tave.
Stefanas įdėmiai žiūrėjo į mane.
-Dabar jau žinau, kad tu tikrai mane myli ir velniop visą, kas buvo praeityje.
Stefanas stipriai apkabino mane.
-Myliu tave Stefanai. - sužnibždėjau Stefanui į ausį.
-Gal gali šiek tiek garsiau? - šypsojosi Stefanas.
-Myliu tave Stefanai!!! - surikau kiek galėjau, ir pradėjau juoktis.
-Heile, tu moki rėkti. - juokėsi Stefanas.
-Per savo gimtadienį, kuris vyko labai seniai, aš gavau kelialapį į Havajus, taip noriu ten nuskristi kartu su tavimi! Bet gaila, kad sunku surasti laiko... vis įvyksta tas, vis įvyksta anas... - neslėpdama nusivylimo pasakiau.
-Heile, ar tie kelialapiai dar nepasibaigė? - paklausė Stefanas.
-Neseniai žiūrėjau, tai dar nepasibaigę... - atsakiau.
-Tada Heile aš tau pažadu, kad mes abu ten nukeliausim. Gal ne šiandien, gal ne rytoj, gal ne poryt... bet mes ten atsidursim! - išdidžiai pareiškė Stefanas.
-Iš kur tu taip žinai, kad mes ten atsidursim? - pašaipiai paklausiau.
-Nes aš vampyras. - nusišypsojo Stefanas.
-Tu vampyras... - įžūliai pavarčiau akis.
-Tu vilkė... - įžūliai pavartė akis Stefanas.
Aš trenkiau Stefanui į petį.
-Tu mane kartoji! - nusijuokiau.
Staiga kažkas paskambino Stefanui.
Stefanas telefonu kalbėjosi labai trumpai. Jis tik pasakė "Gerai, lekiu.".
Iš jo supratau, kad kažkas ne taip.
-Heile, turiu eiti... - pasakė Stefanas ir mane pabučiavo. Aš užsimerkiau ir kai po akimirkos atsimerkiau, Stefanas jau buvo kažkur dingęs. Man buvo labai šalta ir susitraukusi nuo šalčio grįžau namo.
Nuėjau į savo kambarį. Galvojau, kas Stefanui gali būti už mane svarbesnio? Kodėl jis taip greitai mane paliko?
Pajutau, kaip kažkas nedrąsiai įeina į mano kambarį. Nežinau kodėl, bet aš bijojau atsisukti...
-Heile... - išgirdau Elijaus balsą.
Aš užsimerkiau. Mano gerklėje kažkoks gumulas... Nesuprantu kodėl mano širdis man liepia verkti?
-Šį vakarą, aš sužinojau, kad tu man nieko nejauti... - pradėjo Elijus.
Aš vis dar stovėjau nusisukusi ir žiūrėjau pro langą.
-Aš jau seniai žinojau, kad tu man nieko nejauti... - pasakiau.
-Galėjai man pasakyti, Heile.
-Kodėl? Taigi myli Gią.
Elijus atsiduso.
-Aš... - nutilo Elijus.
-Elijau, jeigu atėjai priekaištauti dėl visko, kas čia nutiko, tai nereikia, nes aš ne tavo gyvenimas, ne tavo nuosavybė.
-Atsiprašau Heile, kad aš tavo gyvenimo klaida... aš nežinau ką darau. - atsiprašė Elijus ir išėjo.
Po tokio Elijaus atsiprašymo pajutau, kad mano akyse pasirodė ašaros. Aš atsisukau ir tyliai kūkčiodama atsiprašiau, nors Elijus jau buvo išėjęs:
-Atsiprašau Elijau, kad esu tavo gyvenime, kad naudojausi tavimi, kad tu per mane pykstiesi su šeima, atsiprašau... kad... aš tave myliu...
Aš pasijutau vieniša... ašaros riedėjo savaime ir nieko daugiau negalėjau padaryti...
-Mes miegame su vienais, o mylime kitus... Meluojame, kad nieko nejaučiame, o širdyje jaučiame pačius šilčiausius jausmus... Mes apsimetame bejausmiais, bet giliai širdyje esame trapios asmenybės ir norime šilumos... taip negali būti... taip negali būti... - šluostydamasi ašaras į kelis sakinius sudėjau visą savo gyvenimą.
Galiausiai atsiguliau į lovą ir sau kartojau:
-Taip negali būti, taip negalima... negalima mylėti to ko tu nemyli, trokšti to, ką kitas jau seniai turi... gyventi ir apgaudinėti... gyventi ir meluoti, sau ir kitiems, kad myli...
Žiūrėdama į lubas tą kartojau kokį tūkstantį kartų ir niekaip negalėjau užmigti. Varčiausi ant vieno šono, ant kito ir nieko... Staiga tamsoje pamačiau, kad kažkas stovi prie mano spintos. Aš labai išsigandau. Kaip žaibas nusisukau ir įjungiau naktinę lempą kuri stovėjo prie mano lovos. Kai atsisukau, jau nieko nebebuvo.
Aš atsisėdau ant lovos ir susiėmiau už galvos...
Gal man viską palikti? Palikti Elijų, Stefaną... bet ne, aš nenoriu palikti savo draugių... aš noriu pradėti viską iš naujo, bet kaip man tai padaryti?
Aš išėjau iš savo kambario. Nuėjusi į virtuvę atsigėriau pieno, atsisėdau ant kėdės...
Kodėl pasiduoti? Kodėl išvykti iš čia? Reikia būti stipriai neverkti, kad ir kas nutinka, reikia pasikeisti... būti šaltai... būti kitokiai... reikia parodyti, kad nesu antras planas, kad nesu pastumdelė, kad nesu jautri.
Išėjau į lauką. Lauke buvo šaltoka, bet kažkodėl man nebuvo šalta... aš vaikščiojau ir...
-Ką čia darai Heile? - išgirdau Klauso balsą.
-Vaikščioju.
-Vaikščioji? Tai gal lunatikuoji? - juokėsi Klausas.
-Nelunatikuoju. Ir iš vis kas čia tau juokinga? - paklausiau.
-Am... esi kažkokia keista Heile. - neatsakė į mano klausimą Klausas.
-Keista, kad išeinu į lauką naktį?!
-Einam namo. - pasakė Klausas.
-Pats eik namo, aš nenoriu.
-Kas tau darosi Heile? Gailiesi, kad išsižadėjai Elijaus? Aš žinau, kad geri verbeną.
-Cha! Dabar kaltini mane geriant verbeną. Aš nieko niekam nejaučiu. Aš nieko nemyliu. Aš neturėjau šeimos, kaip tu manai? Ar aš žinau, ką reiškia mylėti?! - įsižeidusi pradėjau rėkauti.
-Tai aš niekuo negaliu padėti, kad tu neįgali. - pavartė akis Klausas.
-Tai ko tu čia stovi?! Tai dink iš čia!!! - užrėkiau.
-Kas čia vyksta?! - surėkė Elijus iš toli.
-Dar vienas "Drama queen"... - pavarčiau akis.
-Naktinis pokalbis! - užrėkė Klausas.
Elijus po sekundės atsirado prie mūsų.
-Heile, tau nešalta? - susirūpinęs paklausė Elijus, ir nieko nelaukdamas uždėjo savo švarką.
-Elijau, nejaugi miegi apsirengęs? - pašaipiai paklausė Klausas.
-Negalėjau užmigti. - atsakė ramiai Elijus.
-Leisk atspėti dėl ko. Hm... ak taip! Čia dėl Heilės viskas. - juokėsi Klausas.
-Čia viskas dėl Gios, tu pats susikrimtai išgirdęs ne tokį atsakymą tiesa? - atsikirto Elijus.
-Ji geria verbeną! - užrėkė Klausas.
-Ne, ji sakė tiesą. Ji manęs nemyli, tavęs taip pat. Ji myli Stefaną.
-Taip! Aš myliu Stefaną! Ir kodėl jūs mane sekiojate iš paskos! Aš niekuomet negaliu pabūti viena. - supykau.
-Heile, aš jaučiau tavo širdies plakimą, kuomet tave pabučiavau svetainėje. Aš tvirtai žinau, kad tu mane myli. - pasakė Klausas.
Priėjęs prie manęs Klausas, pabučiavo mane. Aš nieko nelaukdama nusivaliau lūpas ir trenkiau jam per veidą.
-Tu negali gauti viską ko tu trokšti! - užrėkiau ir išėjau.
-Esi kekšė Heile! Kekšė!!! - rėkė Klausas.
O aš ėjau link namo durų ir nekreipiau dėmesio...