Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Pabaiga

Atėjo ta diena kada visiškai baigsiu mokyklą. Kas iš to? Jeigu nežinau kas mano tėvai. Kas iš to? Jeigu mano nebiologiniai tėvai nematys manęs baigiančios mokyklos, nes manęs atsisakė... Kas iš tos šventės?
Susipykau su drauge, susipykau su Elijumi ir visais Mikaelsonais kurie man buvo laikina šeima...
Kas mano gyvenime gerai? Gerai tai, kad turiu Stefaną, bet jo tas moteriškas kvapas duoda suprasti, kad aš ne vienintelė.
Bet jis man atleido. Jeigu jis nebūtų man atleidęs už visa tai ką padariau... (jis tą laisvai galėjo padaryti), aš būčiau viena kaip pirštas... be namų, be meilės, be šilumos...
Aš turiu geriausią draugę - Deviną. Ji mane labai gerai supranta. Apie ją nieko blogo negaliu pasakyti... Galbūt vienintelis mano gyvenime žmogus, kuris nemeluoja, mane supranta ir nekritikuoja manęs...
Gyvenimas yra žiaurus... Negali pasitikėti bet kuo... Netgi druska atrodo kaip cukrus... Netgi šešėlis tave palieka, kai esi tamsoje ar kai pasislepia saulė...
Šitaip mąsčiau tvarkydamasi savo plaukus. Žiūrėjau į save veidrodyje ir suvokiau, kad per visą tą laiką stipriai pasikeičiau. Tik nežinau į kokią pusę - gerą ar blogą.
-Jau susiruošus? - paklausė manęs Elena.
-Dar ne visai. - atsakiau.
-Nebijok, tu turi mus. Mes esame tavo šeima. - ramino mane Elena.
Toks jausmas lyg ji skaitytų mano mintis...
Galiausiai susiruošusios aš ir Elena laiptais nusileidome į apačia.
-Na, mūsų mažieji Heilė ir Stefanas baigia mokyklą. - juokėsi Deimonas.
Aš šypsojausi.
Stefanas paėmė mano ranką. Ir sušnibždėjo man į ausį:
-Labai gerai atrodai.
Aš tik nusišypsojau. Nežinau kodėl, bet mane kankino kažkokia bloga nuojauta.
Po pusvalandžio mes jau buvome mokykloje. Aš jaučiausi labai prastai, nes esu susiriejusi su Lidija...
-Viskas gerai Heile. Jaučiu, kaip plaka tavo širdis... - ramino mane Stefanas kai abu susikibę rankomis ėjome į sporto salę.
Aš nulenkiau galvą.
Salėje grojo garsi šiuolaikiška muzika. Aš apsidairiau aplinkui.
-Stefanai, ko gero turėčiau susirasti Lidiją ir jos atsiprašyti... - pasakiau.
-Gerai Heile. - pasakė Stefanas.
Aš palikau Stefaną ir pradėjau ieškoti Lidijos.
Mačiau Klausą kartu su savo draugu Džeksonu, mačiau Elijų, Rebeką ir Gią sėdinčius žiūrovų vietose, mačiau Deimoną ir Eleną... Tik nei Devinos, nei Lidijos nemačiau...
Žvalgydamasi vaikščiojau po visą salę, broviausi pro šokančius žmones.
Galiausiai radau Lidiją šnekančią su Martinu. Gal ji ant manęs nepyksta?
Priėjau prie jų.
-Sveiki. - pasisveikinau.
-Sveika, puikiai atrodai Heile. - pasisveikino Martinas.
-Sveikute Heile! - pasisveikino Lidija, lyg nieko nebūtų nutikę.
-Sveika Lidija, tai jau nepyksti ant manęs? - pasisveikinusi paklausiau.
-Nea! - nusijuokė Lidija.
-Na, o tu Martinai, kaip matau atėjai. - nusišypsojau.
-Kaip matai.
Prie mūsų pribėgo Devina:
-Sveiki! Kaip jaudinuosi! Mano visa šeima ir draugai matys tą ceremoniją!
-Devina, kas čia nesijaudina? - nusijuokė Lidija.
-Pavyzdžiui aš. - nusijuokiau.
-Rimtai? - įtariai paklausė Lidija.
-Taip.
-Kodėl? - paklausė Devina.
-Neturiu prieš ką jaudintis. - atsakiau.
-O Dieve! Groja mano mėgstamiausia daina! Einam pašokti! - suklykė Lidija.
Devina, Lidija, Martinas ir aš sustojome į ratelį ir šokome.
Aš buvau labai linksma. Prie mūsų prisijungė Stefanas. Smagiai pašokusi aš nieko nelaukusi supažindinau Stefaną su Martinu.
Žinojau, kad Stefanas nėra pavydus vaikinas.
Galiausiai prasidėjo visa ceremonija:
-SVEIKI SUSIRINKĘ Į MŪSŲ MOKYKLOS IŠLEISTUVES! MŪSŲ MOKINIAI JAU NUO ŠIANDIEN ATVERS NAUJĄ GYVENIMO LAPĄ!!! - kalbėjo vidurinės direktorius.
Mes visi sedėjome ant suoliukų ir nekantriai laukėme atestatų.
Visiems įteikęs atestatus direktorius išėjo ir prasidėjo šokiai.
-Sveikiname jus abu Heile ir Stefanai su mokyklos pabaigtuvėmis! - pasveikino mus Deimonas ir Elena įteikdami puokštę gėlių.
Mes visi pasidarėme bendrą nuotrauką.
Taip pat mus pasveikino Martinas.
Kažkodėl truputį liūdėjau, kad manęs nepasveikino Elijus... Jis net nepriėjo prie manęs, net nežiūrėjo į mane...
Gal tai yra gerai. Aš turiu jį pamiršti. Jis turi pamiršti mane.
Buvo vakaro karaliaus ir karalienės rinkimai. Laimėjo kažkokia pora iš mūsų mokyklos. Nežinau kodėl, bet nesidžiaugiau šiuo vakaru...
Stefanas kažkur dingo. Man kažkodėl nerūpėjo kur jis.
-Merginos ką darysit toliau? - paklausė Lidija.
-Aš toliau raganausiu. - juokėsi Devina.
-Gyvensiu kartu su Stefanu. - atsakiau.
Lidija nusijuokė:
-Jeigu dabar Stefanas kažkur dingo.
-Na gal jam svarbus reikalas.
-Jūs net nepašokot išleistuvių šokio. - pavartė akis Lidija.
-Jūsų jausmai vienas kitam atšalo. - pastebėjo Devina.
-Viskas gerai. - pasakiau.
-DABAR POROS PRIVALOTE ŠOKTI! - pasakė vedėja.
Martinas jau buvo išvykęs į kažkokį koncertą. Stefanas paslaptingai dingo...
Ką man daryti?
-Mano mėgstamiausia dalis! - užrėkė Lidija.
Deviną pakvietė šokti Kolas, Lidiją kažkoks vaikinas...
Aš likau viena. Ėjau link salės išėjimo. Nenorėjau nei šokti, nei švęsti, nei kažką kitą daryti...
Staiga atsitrenkiau į Elijų... Lyg tai būtų visiškai "netikėta"...
-Atsiprašau... - pasakiau.
Elijus pažiūrėjo į mane. Nežinau, ar jis toliau spoksojo į mane kai ėjau link išėjimo... nežinau...
Išėjusi į lauką žiūrėjau į žvaigždes... buvau viena. Nežinau ko noriu iš gyvenimo...
Kažkodėl akyse jaučiau besikaupiančias ašaras. Supratau kaip man sunku visa tai ištverti...
Aš verkiau dėl to, kad negaliu būti normali, dėl to, kad neturiu šeimos, dėl to, kad nesuvokiu ką ištikrųjų myliu... Aš pavargau nuo visko... Nuo viso šito šūdo...
Pajutau kaip kažkas prie manęs priėjo. Aš tylėjau... nenorėjau parodyti, kad verkiu...
-Tu verki... - išgirdau Elijaus balsą.
Aš tylėjau ir nieko daugiau nesakiau.
Mes abu tylėdami stovėjome ir žiūrėjome į žvaigždes.
Jis ištraukė servetėlę iš savo kišenės ir padavė ją man.
Aš nusišluoščiau ašaras.
-Ačiū. - padėkojau.
Jis tik nusišypsojo.
Aš nuėjau atgal į salę ir palikau jį vieną ten.
-Heile, nejaugi tave paliko Stefanas? - netikėdama paklausė Devina.
-Nežinau... - atsakiau.
-Ką ten taip ilgai darei lauke? - paklausė Lidija.
-Tiesiog... norėjau įkvėpti gryno oro.
Lidija ir Devina įdėmiai mane nužiūrėjo.
-Ko gero keliausiu namo. - pasakiau.
-Taip anksti? Tu gal išprotėjai?! - nustebo Lidija.
-Heile, jeigu tu nori aš tave parvešiu. Matau, kad tau sunku... - pasakė Devina.
Mes abi išėjome iš mokyklos.
-Heile, pasakyk kas atsitiko? - paklausė Devina.
-Devina, manau, kad Stefanas mane išduoda su kažkuo... Jaučiu moteriškus kvepalus ant jo drabužių... Jis mane kažkaip šaltai myli... - pasiguodžiau.
-Heile, jis tikrai tave išduoda. Aš žinau su kuo. Mes su Lidija matėm. Norėjom tave įspėti, bet tu ignoravai mus. - pasakė Devina.
-Aš vis dar netikiu tavimi...
-Jis tave išdavinėja su Katerinos dvyne sese... Ji stulbinančiai panaši į Kateriną. Pasidomėjom ja, ji pasakė, kad Katerinos nepažįsta. Tave ji dar šiandien pasveikino...
-Ne. - krutinau galvą - Ji negali, ji myli Deimoną, Stefanas neišduotų Deimono...
-Čia yra tiesa.
-Ne. Tai negali būti.
Buvau šoke. Vis dar nepatikėjau.
-Jeigu jo nėra, jis turbūt su ja. - pasakė Devina.
-Aš negaliu jo kaltinti, nes pati jį išdaviau...
-Heile, jis slapstosi, jis tau meluoja...
Aš nutilau. Devina mane parvežė namo.
Padėkojusi išlipau iš mašinos. Ėjau link namų. Užšokusi įlipau pro langą.
Priėjusi mūsų kambarį, bijojau pradaryti duris...
Atidariusi duris pamačiau Eleną ir Stefaną...
-Tai buvo tiesa. - pasakiau su ašaromis akyse.
-Heile... - nustebęs pasakė Stefanas.
-Aš tau atleidžiu, kaip tu man atleidai. Tu man melavai... Visa tai nebuvo tikra...
-Heile, nori tiesos? - paklausė Stefanas.
-Aš noriu išgirsti iš tavęs bent dalelę tiesos.
-Aš nemyliu tavęs Heile. Visiškai tavęs nemyliu ir nemylėjau.
Aš pajaučiau didelį skausmą savo širdyje... Ašaros jau riedėjo mano skruostu.
-Tai nebuvo tikra... Ta treniruotė, tas pasivaikščiojimas Mikaelsonų sode... Viskas netikra?
-Viskas netikra... Tu manęs taip pat nemylėjai ir nemyli. Kam ta meilė? Jeigu meilės nėra.
-Ką tu šneki Stefanai?! Tos ašaros tikros. Aš tau atsidaviau, o tu negalėjai man to pasakyti anksčiau?!
-Viskas. Heile, aš tavęs nemyliu... Taškas jau seniai padėtas. - ramiai pasakė Stefanas.
Aš netekusi nieko lėtai išėjau iš Salvatorių namo... Ėjau kažkur... Nežinodama koks toliau bus mano gyvenimas...

Ačiū, kad skaitote mano istoriją! Pirmoji Love or Blood:Strangers susilaukė 1000 peržiūrų. Taigi siekdama išlaikyti nuoširdžius šios istorijos skaitytojus rašau istorijos tęsinį Love or Blood:Choise (tikriausiai paskutinė). Niekada nesėkiau, kad mano istorijos bus kažkieno skaitomos. Visi jūsų komentarai bei "vote" yra labai svarbūs, nes jie man reiškia, kad bent kažką šiame gyvenime moku daryti! Jūs esate mano įkvėpimas! Ir visa tai tik jūsų pasiekimas! Myliu!!! ❤❤❤ (Sorry už tokią pabaigą).