Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Romantiška treniruotė

Aš jau sedėjau kavinėje prie staliuko. Jo dar nebuvo. Gal jo išvis nebus? Pažiūrėjau į laikrodį. Jis rodė: 18:57.
Jis tikrai pavėluos. Ir kam aš čia atėjau? Viskas aišku. Aš nemoku atsisakyti.
Nusijuokiau.
Laikrodis jau rodė 19:00. Jau laikas.
Staiga kažkas palietė mano petį.
Aš išsigandau ir atsisukusi pamačiau Martiną.
-Kaip išsigandau! - su šypsena veide pasakiau.
-Nereikia, juk aš nepyktybinis. - nusijuokė Martinas.
-Taip. Tik supranti, maniau, kad tu neateisi.
-Visada žinok, kad dėl tokios gražuolės kaip tu, aš visada ateisiu.
-Čia ne pasimatymas. - įspėjau.
-Na, ne... - atsiduso jis. Jo veide pamačiau nusivylimą.
-Juk aš tave įspėjau, kad turiu vaikiną. - pasakiau.
-Tokį, kuris prieš tave smurtauja. - pasakė jis.
-Ką? - nesupratusi paklausiau.
-Neišsisukinėk. Tas randas ant riešo, ant kaklo.
-Iš kur tu tai pastebėjai? - suraukusi antakius paklausiau.
-Tą kartą kai mes susitikom. Aš iš kart pamačiau tuos randus bendraudamas su tavimi...
Aš buvau nustebusi. Tie randai ne nuo smurto... Tie randai liko iš po to, kai manimi maitinosi Klausas... Man žaizdos gyja labai greitai, bet po to karto kai aš su Klausu... Iš jų pasidarė randai...
-Am... Mane vaikinas labai myli. Jis ne smurtauja. Jis iš meilės.
-Nejuokauk. Tokie randai iš meilės?
-Gal baikime? - neapsikentusi griežtai paklausiau.
-Taip, taip.
-Aš atėjau į smagų pasiplepėjimą, bet ne į tardymą.
Martinas įtariai pažiūrėjo į mane:
-Heile, tiesą sakai.
-Gerai, ryt man išleistuvės. Turiu išlaikyti gerą nuotaiką. - nusišypsojau.
-Tau jau ryt išleistuvės?
-Taip.
-Gal galiu paklausti apie tavo šeimą?
-Gali.
-Kur tavo tėtis ir mama? - paklausė jis.
-Mano tėtis dirba toli nuo čia. Jis architektas ir keliauja po visą pasaulį. Jis paliko mane čia ir daugiau manimi nebesidomi. Mama manęs jau seniai atsisakė. Ji kažkodėl manęs nenorėjo. Todėl paliko mano tėvą ir mane. Daugiau nieko nežinau... Prieš metus sužinojau, kad tas mano tėvas architektas nėra mano biologinis tėvas, motina taip pat. Žodžiu, esu viena. Nežinanti savo šeimos.
-Tikrai... tavo istorija skaudi... Aš galiu tau padėti.
-Esu Heilė Marshall, ir tai net nežinau, ar ta mano pavardė yra tikroji... tad pagalba bevertė.
-Vistiek paieškosiu.
-Ačiū. - padėkojau.
Apie tėvus kažką žinojau, bet ta informacija nieko neverta.
-Papasakok apie savo vaikiną. - paprašė Martinas.
-Su juo galėsi susipažinti per išleistuves. - nusišypsojau.
-Tu kvieti mane į išleistuves? - paklausė jis.
-Taip. - nusijuokiau.
-Būtinai ateisiu. - nusišypsojo jis.
-Būsi kaip mano šeimos narys. - nusijuokiau.
-Tikrai noriu toks būti. - juokėsi jis.
Mes toliau plepėjome. Aš pasakojau apie savo gyvenimą. Aišku, nepasakojau tos dalies apie vampyrus, vilkolakius, raganas ir t.t.
Jis to nesuprastų, išsigąstų arba mane palaikytų išprotėjusia.
Jis papasakojo apie savo gyvenimą. Jo gyvenimas paprastas, neįdomus ir žmogiškas, bet aš noriu tokio gyvenimo. Pavargau būti nenormali. Pavargau būti kažkokia monstre...
-Gal tave parvežti namo? - paklausė Martinas, kai mes jau baigėme tą "pasimatymą".
-Nereikia. - atsakiau.
Jis su manimi atsisveikino ir įsėdęs į savo mašiną nuvažiavo.
Aš nuėjau į parduotuvę. Galvojau atsiprašyti Lidijos... Vis dėl to išleistuvės.
Nežinau kodėl, bet ranka nekilo paskambinti Lidijai... Aš jaučiau, kad ji neteisi, taip manydama apie Stefaną...
Staiga suskambo mano telefonas. Man paskambino Stefanas:
-Heile, jeigu esi laisva, pareik namo. Mūsų laukia treniruotė.
-Stefanai, gali mane parsivežti? - paprašiau.
-Kur esi?
-Prie "JazzRules" kavinės. - pasakiau.
-Atlekiu.
Baigusi pokalbį su Stefanu, laukiau jo. Laukiau kokį pusvalandį.
Jis atvažiavo. Aš atsisėdau į mašiną prie jo ir apsikabinau.
Vėl pajutau tą moteriškų kvepalų kvapą...
-Kažkas ne taip Heile? - paklausė Stefanas.
-Ne... viskas gerai. - dirbtinai nusišypsojau.
Stefanas užvedė variklį ir mes jau judėjome namo.
-Palauk Stefanai, mane pykina. - pasakiau.
Mane nei iš šio, nei iš to pradėjo pykinti... Galbūt dėl to maisto kavinėje...
Išlipusi iš mašinos išvėmiau visą maistą kurį suvalgiau kavinėje.
-Heile! - suriko susirūpinęs Stefanas.
-Šiandien skrandis nedirba man... - pasakiau.
Susirūpinęs Stefanas žiūrėjo į mane ir daugiau nieko nesakė.
-Tas maistas kavinėje... - pradėjau kalbėti įlipusi į mašiną.
-Tu negali būti nėščia... - pradėjo Stefanas.
-Ką tu kalbi? - nustebusi paklausiau.
-Nebijok, vampyrai negali daugintis. - nusijuokė Stefanas.
-Išsigandau. - nusijuokiau.
Mes parvažiavome namo.
Parėjusi namo, nubėgau į miegamąjį.
Persirengiau ir jau buvau pasiruošus treniruotei.
-Jau susiruošei? - paklausė Stefanas.
-Taip. - nusišypsojau.
-Pirma taisyklė mano treniruotėje: Neturėti jokių telefonų. - įspėjo Stefanas pamatęs, kad imu į rankas savo telefoną.
Palikusi telefoną kartu su Stefanu išėjome į mišką. Miškas buvo visai netoli mūsų namų.
-Nagi Heile, įkvėpk ir iškvėpk. Ką užuodi?
Aš užuodžiau tik tuos kvepalus ant Stefano drabužių... Nežinau kodėl, bet nenorėjau jam apie tai užsiminti... Galbūt nenorėjau prarasti tokio brangaus man žmogaus kaip Stefanas.
-Nieko. - atsakiau.
Stefanas apsikabino mane iš nugaros. Ir tyliai šnibždėjo man į ausį:
-Turi pajausti miško kvapą, užuosti žvėries kvapą, girdėti šnabždėsius, girdėti širdies plakimą... Kaip aš girdžiu tavosios... Tik užsimerk ir giliai įkvėpk.
Aš taip ir padariau. Stefano širdies plakimo negirdėjau, bet išgirdau, kad miške mes esame ne vieni...
-Aš kažką girdžiu. - pasakiau.
-Ką girdi? - paklausė Stefanas.
-Nesuprantu... - atsakiau.
-Ar tai žmogus, žvėris? - paklausė Stefanas.
-Žvėris. - atsakiau.
Stefanas paėmė mano ranką:
-Dabar greitai pabėgiosim. Pasikliauk savo intuicija ir bėk link to taikinio kurį girdi. Aš palauksiu čia.
Aš greitai bėgau prie to taikinio kurį jaučiau.
Staiga pamačiau greitai prašmėžuojantį juodą objektą. Nesupratau kas tai buvo...
Aš bėgau link jo.
Supratau, kad girdėjau jo širdies plakimą...
Staiga atsitrenkiau į kažką. Pakėlusi galvą pamačiau Elijų.
-El... - mano burną su ranką uždengė Elijus.
-Ššš... - tildė mane jis.
Jis visur įdėmiai žvalgėsi.
Galiausiai jis nuėmė savo ranką man nuo burnos.
-Ką čia darai? - paklausiau.
-Medžioju. - atsakė jis.
Aš nusisukau eiti, bet jis paklausė:
-Ką tu čia darai?
-Treniruojuosi su Stefanu. - atsakiau.
Elijus ilgai į mane žiūrėjo, o aš laukiau ką jis man pasakys...
-Nesekiok manęs. Mano širdies plakimo negali pajausti. - griežtai pasakė Elijus ir dingo.
Aš įkvėpiau giliai oro į plaučius.
-Heile, ar kažką sumedžiojai?! - išgirdau Stefano šauksmą.
-Ne!!! - surikau.
Stefanas iš karto atsirado prie manęs.
-Blogai... Gal muštis mokėsi? - nusijuokė Stefanas.
Aš norėjau trenkti Stefanui, bet jis mane sulaikė.
-Pasakyčiau: reikia dar mokytis. - juokėsi jis.
Aš pradėjau mosuoti kumsčiais tiesiai jam prieš nosį, bet jis visada mane sulaikydavo...
-Tu vampyras. Taip nesąžininga.
-Mano gera reakcija. - juokėsi Stefanas.
Visa tai mano gyvenime buvo geriausia ką galėjau kada nors patirti!!! Aš rėkavau savo mintyse iš džiaugsmo. PAGALIAU GYVENU GYVENIMĄ, KURIO NUSIPELNAU!!!