Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Pasitikėjimas lygus nuliui

-Nešoksime Heile! - išgirdau griežtą balsą.
Susigaudžiusi, kas čia ką tik atsitiko, aš pamačiau Stefaną.
-Stefanai! - suriko Klausas
Stefanas nusisuko.
Aš įkandau Stefanui į kaklą.
Pajutau stiprų skausmą. Supratau, kad man jau atsirado vilko iltys...
Suvokusi ką padariau, aš išsigandau:
-O Dieve! Stefanai! Aš to nenorėjau...
Aš visa drebėjau.
-Heile, viskas gerai, tai man nereikėjo tavęs neklausyti...
-Stefanai, tu mirsi... - pasakiau apsiašarojusi.
Skausmas vėl nuvilnijo per visą kūną.
-Jai transformacija! - suriko Stefanas.
-Heile, tu turi šokti! - pasakė Lidija.
Klausas užsimetė mane ant peties ir nunešė į mašiną.
-Klausai, ką darai?! - išgirdau Deimono balsą.
Bet Klausas nieko neatsakė.
Staiga prieš mus atsirado Kolas:
-Klausai, duok Stefanui savo kraujo.
-Brolau, dabar neturiu laiko tokioms nesamonėms.
-Klausai! Tu žinai, kad jis mirs?! Tik tavo kraujas gali jį išgydyti.
-Man jis nerūpi. - šaltakraujiškai pasakė Klausas.
-Klausai... prašau... duok jam savo kraujo. - apsiašarojusi maldavau Klauso.
-Klausai, man jis irgi nerūpi, bet jeigu ne dėl savęs, bent dėl Heilės. - pasakė Kolas.
-Gerai Heile, bet tik su viena salyga... - sutiko Klausas.
-Klausai, ko tik reikės, su bet kokia sąlyga sutiksiu... išgelbėk jį... - maldavau.
Klausas įsodino mane į mašiną. Aš verkiau... aš padariau pati blogiausią dalyką pasaulyje...
Klausas sugrįžo į mašiną ne vienas, kartu su Elijumi.
-Heile, kaip tau? - sunerimęs paklausė Elijus.
-Stefaną... Klausai... prašau... - maldavau iš skausmo.
-Heile, Klausas išgelbėjo Stefaną. - pasakė Elijus.
-Man skauda... - verkiau.
-Heile, tau viskas bus gerai... - ramino išsigandęs Elijus.
-Aš dar nenoriu mirti... - pro ašaras sušnibždėjau.
Elijaus akys taip pat buvo pilnos ašarų...
-Heile, tu nemirsi... - sušnibždėjo Elijus.
Aš surėkiau iš skausmo.
-Kur tas Derekas gyvena? - susinervinęs paklausė Klausas.
-Tuoj bus jo namas... - atsakė Elijus.
-Jeigu ji čia pavirs, tai ji atpirks man naują porche. - nerimavo Klausas.
-Mes jau atvažiavom. - pasakė Elijus.
Po akimirkos Elijus jau atnešė mane pas Dereką:
-Kodėl jai taip anksti transformacija? - nustebęs paklausė Derekas.
-Man skauda!!! - surėkiau iš skausmo.
-Ką daryti Derekai? - paklausė susirūpinęs Elijus.
-Manau, kad ją reikėtų tvirtai surišti grandinėmis. - pasakė Derekas.
-Kaip? - paklausė jau panikuojantis Elijus.
-Elijau, ramiai! Man pačiam transformacija už 2 valandų... aš galiu jums padėti. - pasakė Derekas.
Mes vėl įsėdome į Klauso mašiną. Elijus stipriai mane apsikabino.
-Ji visa dega! - panikuodamas suriko Elijus.
-Per transformaciją vilkų kūno temperatūra pakylą iki 50 laipsnių. - paaiškino Derekas.
Aš pradėjau blašlytis, nes man vėl užėjo siaubingas skausmas.
Elijus stipriai apsikabinęs laikė mane.
-Heile, tu turi kentėti iki tol, kol mes atvažiuosim į reikiamą vietą. - pasakė Derekas.
-Negaliu! Negaliu! Negaliu!!! - rėkavau.
-Ją reikia nuraminti, antraip ji pavirs čia pat vilku... - nerimavo Derekas.
Aš verkiau.
-Heile, paklausyk manęs. - pradėjo Elijus - Užsimerk. Giliai įkvėpk ir iškvėpk. Sugniaužk kumštį ir įsivaizduok, kad visa baimė yra įkalinta tavo kumštyje. Duok man savo ranką...
Aš nusišypsojau. Aš prisiminiau, kaip Elijus mane ramino tada, kai aš bijojau Klauso... Jis ramino taip pat, kaip tada, jis sakė tokius pačius žodžius, kaip dabar.
-Elijau... aš pamenu... - išlemenau.
-Heile, aš nepaleisiu tavęs, kad ir kas nutiktų... - šypsojosi Elijus.
-Atvažiavom! - pasakė Derekas.
Elijus pasiėmė mane ant savo rankų ir nešė link namo durų.
-Rimtai?! Mūsų namas? - nesuprato Klausas.
-Jūsų namo rūsį įrengsim Heilės transformacijos kambariu. - paaiškino Derekas.
-Gražu... - pavartė akis Klausas.
Mes jau buvome viduje. Elijus paguldė mane ant sofos ir niekur nuo manęs nesitraukė. Derekas ir Klausas tvirtino grandines.
-Aš nenoriu tokios kasdienybės... - pasakiau.
-Heile, tu neturėsi tokios kasdienybės... tu baigsi mokyklą, mylėsi Stefaną... - atsiduso Elijus - turėsi vaikų, šeimą... gausi tai, apie ką visą laiką svajojai.
-Aš ne... - staiga mane pertraukė stiprus skausmas.
-Heile, Heile, įkvėpk giliai, pagalvok apie žmogų, kurį labiausiai myli... kuriuo pasitiki - Stefaną... - ramino mane Elijus.
-Ne, Elijau, aš neturiu tokio žmogaus... - ašaros pasirodė mano akyse.
-Pagalvok apie mane... pagalvok apie mane, Heile... - paprašė Elijus.
Aš užsimerkiau.
-Galvok tik apie gerus dalykus...
-Elijau... manau jau viskas... - pasakiau.
-Ne Heile, ne, ne...
-Aš jau... - vėl mane pertraukė šį kart labai skausmingas skausmas...
-Heile, dar nelaikas... - su ašaromis akyse pasakė Elijus.
Aš sustaugiau iš skausmo.
Elijus pabučiavo man į lūpas.
Aš užsimerkiau.
Man vis dar skaudėjo.
-Elijau! Jau gali atnešti Heile. - pasakė Derekas.
Elijus švelniai mane pakėlė nuo sofos ir nešė rūsio link.
Jis mane parklupdė ant kelių. Klausas prirakino mane prie grandinių.
-Gerai, atrodo grandinės yra tvirtos, bet ji laisvai gali išsilaisvinti, nes iš tiesų nežinome jos jėgos galimybių... Jeigu ji išsilaisvins, ji lengvai iš čia pabėgs. - įspėjo Derekas.
-Žodžiu, turime mergiščią, kuri staugs visą naktį... - atsiduso Klausas.
-Derekai, ačiū, kad padedi. Tau pačiam transformacija, laikykis. - padėkojo Elijus ir apsikabinęs Dereką jam pliaukštelėjo per petį.
-Gerai, viso! Laikykis Heile... - atsisveikino Derekas ir išėjo.
Aš surikau iš skausmo pajutau, kaip lūžta mano kaulai. Skaumas nežmoniškas.
-Man patinka tai stebėti. - šypsojosi Klausas.
-Klausai, ji kenčia... o tu tuo mėgaujies?! - įsiuto Elijus.
-Elijau, ji to nusipelnė. - ramiai pasakė Klausas.
-Klausai, ji žmogus! Ji kenčia stiprų skausmą ir niekas negali jai padėti! Ji to nenusipelnė! - panikavo Elijus.
-Elijau, kada tu suprasi, kad ji ne žmogus, ji seniai nebe žmogus. Ji vilkolakė. Ji šaltakraujė žudikė...
Elijus tylėjo.
-Tu jauti, kad ji tau neberūpi... tu žinai, kad ji nebe tokia, kokia buvo... tau ji tampa nereikalinga... - tęsė Klausas.
-Klausai, išeik. - ramiai pasakė Elijus.
-Nenoriu.
-Klausai, išeik! Išeik, Klausai! Išeik! - rėkavo Elijus.
-Tiesa bado akis brolau? - kuo ramiausiai pasakė Klausas ir išėjo.
Aš dar nebuvau pasivertusi, bet man po truputį lūžo kaulai...
-Heile, aš liksiu čia, su tavimi, kad ir kas benutiktų... - pažadėjo Elijus.
Iš skausmo nebegalėjau nieko pasakyti...
Elijus sedėjo ant žemės ir stebėjo mane po truputį virstančią į vilkę...