Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Siaubingos pagyrios

Atsikėliau gulėdama lovoje prie Stefano. Žiauriai skaudėjo galvą. Nieko nepamenu kas vyko po to renginio.
-Labas rytas. - pasisveikino Stefanas.
-Labas Stefanai. - gulėdama nusišypsojau.
-Atrodai išbalusi. - susirūpino Stefanas.
Mane supykino...
-Aš bėgu į tualetą. - pasakiau.
Greitai nubėgusi, ten išsivėmiau.
-Heile! - išsigando Stefanas.
-Stefanai, tiesiog aš neatlaikau pagyrių ir tiek. - pasakiau.
-Nelabai gerai atrodo... - susirūpino Stefanas.
-Stefanai, gal turi kokį džemperį? - paklausiau.
Aš tualete stovėjau su apatiniu trikotažu ir labai norėjau apsirengti...
-Tuoj... - taip pasakęs jis dingo man iš akių.
Aš vėmiau toliau.
Stefanas man padavė džemperį. Jis man buvo labai didelis, bet vis geriau, negu stovėti beveik nuogai...
-Ačiū Stefanai. - nusišypsojau.
-Gražiai atrodai, tau jis tinka... - pasakė Stefanas.
-Tikrai? - paklausiau.
Džemperis buvo labai didelis ir aš jaučiausi kaip įlindus į maišą, todėl nemanau, kad aš gražiai atrodžiau su juo...
-Taip. - nusišypsojo Stefanas - gal eikim į svetainę?
Aš įsikibau į ranką Stefanui ir mes abu nupėdinom į svetainę.
-O! Jau prabudo! Kaip pagyrios Heile? - paklausė Deimonas.
-Viskas gerai. - melavau.
-Hm... na... tai gal išgerkim vėl? - pasiūlė Deimonas.
Mane vėl supykino, tikriausiai nuo Deimono pasiūlymo...
-Atsiprašau, man reikia į tualetą. - pasakiau.
Aš greitai nubėgau į tualetą ir ten vėl išsivėmiau.
-Matau, kad kažkas ne taip... - pasakė Deimonas.
-Kaip tu...
-Reikia užsirakinti. - nusišypsojo Deimonas.
-Man viskas gerai. - pasakiau.
-Kodėl vemi? Gal nėščia? O gal tau pagyrios? - ironiškai klausinėjo Deimonas.
-Pagyrios aišku? Aš sunkiai ištveriu pagyrias... - susierzinusi pasakiau.
-Hm... aišku. - nusišypsojo į mane žiūrėdamas Deimonas.
Deimonas paėmė mane už rankos, o aš stovėjau ir žiūrėjau jo veiksmus.
Į tualetą atėjo Stefanas.
-Um... ką čia darot? - paklausė Stefanas.
Aš paleidau Deimono ranką.
Deimonas išėjo.
-Stefanai... - pasakiau.
-Einam Heile. - pasakė Stefanas.
Mes nuėjom į jo kambarį.
-Stefanai, aš buvau ir Deimonas... - pradėjau aiškintis.
-Viską suprantu Heile. - pasakė Stefanas.
Aš stipriai apkabinau Stefaną ir mes pradėjom glamonėtis.
Aš įsitikinusi. Aš tikrai myliu Stefaną.
Stefanas prirėmė mane prie sienos, aš kojomis apsikabinau jo kojas.
Staiga suskambo telefonas.
-Palauk, turbūt čia man, Stefanai. - sušnibždėjau.
Nuėjusi pakėliau ragelį.
-Heile! Kur tu dingus? Skambinu 100 kartų - nekeli, namo negrįžti iki šiol! Kas dedasi?! - rėkavo Rebeka.
-Rebeka, man viskas gerai. Be to, tu man ne motina, kad aiškintum! Ir šiaip man jau 18-niolika! - atsakiau.
-Panele, kur esi? - įsiuto Rebeka.
-Koks skirtumas?
-Jeigu nepasakysi kur esi, pati susirasiu tave!
-Aš su Stefanu, patenkinta?
-Su Salvatore taip ir turėjau numanyti...
-Nesuprantu tavęs Rebeka.
-Skambino tavo tėvas, o ką aš jam turėjau pasakyti??? Tavo dukra trankosi su vaikinu?
Aš nutilau.
-Be to! Heile, tu man prižadėjai šiandien eiti apsipirkti kartu! - toliau rėkavo Rebeka.
-Rebeka...
Rebeka numetė ragelį.
-Stipriai pyksta... leisk tave nuvešiu namo. - pasakė Stefanas.
Aš stovėjau ir nieko nesakiau Stefanui.
-Heile... - priėjo prie manęs Stefanas ir stipriai apkabino.
Į kambarį įlėkė Rebeka.
-Heile, reikėjo bent pranešt, kad nebūsi... - pasakė Rebeka.
-Nesuprantu Rebeka, tau nepatinka, kad esu su Stefanu, ar kaip? - paklausiau.
-Nepatinka, nes tu visiškai netinki su Stefanu! - pasakė Rebeka.
-Kas tau darosi Rebeka? - susinervinau.
Rebeka nieko nesakiusi paėmė mane už rankos ir vedėsi link savo mašinos.
-Rebeka! Paleisk ją! - suriko Stefanas.
-Klausyk, Stefanai, šiandien apseisi be jos. - pasakė Rebeka.
Stefanas pribėgo prie manęs.
-Viskas gerai Stefanai, susiskambinsim dar. - ramiai pasakiau.
Stefanas žiūrėjo į mane ir nieko nesakė.
Aš įsėdau į mašiną ir abi su Rebeka išvažiavome.
-Rebeka, kodėl taip elgies? - paklausiau.
-Nes dabar aš vietoj Elijaus, aš saugau tave, nes kažkur yra mano motina, Kolas ir Finas. - paaiškino Rebeka.
Aš tylėjau dar kažką masčiau atsakyti, bet neatsakiau.
Mes parvažiavome namo. Aš išlipau iš mašinos.
-Heile, mes neturėjome kitos išeities, bet užrašėme namą tau. Taip pasielgėme todėl, kad mes apsisaugotume nuo kitų vampyrų. Kitus vampyrus galėsi pakviesti tu, bet negalėsi pakviesti Deimono ir Stefano, nei Kolo ir Fino. Turbūt žinai, kad be pakvietimo, vampyrai negali užeiti... - paaiškino Rebeka.
-Kodėl aš negalėsiu pakviesti Stefano? - paklausiau.
-Nes mes juo ir tuo kitu, kaip jo vardas... Šeilas? Keris? Įžūlusis Deimonas? Ak taip, Deimonu negalime pasitikėti. - pasityčiodamas paaiškino Klausas.
Klausas stovėjo lauke prie jo stovėjo ir Elijus.
-Dėja Heile, bet į šį namą galės įeiti tik Klausas, Rebeka, aš ir tu. - pasakė Elijus.
-Gerai. Pasirašysiu ir pažadu neįleisti čia nieko kito. - pasakiau.
Elijus man atnešė dokumentą. Aš jį pasirašiau.
Įėjau į namą.
-Heile, šis namas jau tavo. - pasakė Rebeka.
-Ar galiu užeiti? - paklausė Elijus.
-Užeik Elijau. - pasakiau.
Elijus įėjo į vidų.
-Na Heile, ar galiu užeiti? - paklausė Rebeka.
Aš dvėjojau.
-Nagi Heile... - pasakė Rebeka.
-Tu su manimi šiurkščiai elgeisi... - pasakiau.
-Heile, atsiprašau gerai? Pasikarščiavau, nes Stefanas mano buvęs... supranti? - pasakė Rebeka.
-Užeik Rebeka. - pasakiau.
Rebeka įėjo.
-Jeigu Rebekos nenorėjai įleisti, tai spėju, kad manęs neįleisi. - ironiškai šypsojosi Klausas.
-Pataikei Klausai. - pasakiau.
-Heile, nenervink manęs... - pasakė rimtai Klausas.
-Palauk Klausai... reikia pagalvoti... ar verta tave pakviesti ar ne... - šypsojausi.
Klausas stovėjo pilnas įsiutčio spoksodamas į mane.
-Heile, pakviesk jį. - pasakė Rebeka.
Aš tylėdama tylėjau.
-Heile, pakviesk jį. - kartojo Rebeka.
-Klausai, atsiprašyk manęs. - pasakiau.
-Atsiprašyt už ką? - paklausė jis juokdamasis.
-Už viską. - atsakiau.
-Nė už ką. - pasakė jis.
-Gerai, gali tupėti čia. - pasakiau.
Jis priėjo arčiau prie manęs.
-Tu mane įleisi ir neknisi daugiau niekam proto! - griežtai užrėkė jis.
Aš supratau, kad jis bandė mane užkalbėti, bet aš turėjau vėrinį kuris yra su verbena.
-O gal neįleisiu. - pasakiau.
-Klausai, atsiprašyk jos. - pasakė Elijus.
-Verbenos vėrinys... - pasakė jis.
-Klausai, atsiprašyk Heilės ir ji tave įleis. - liepė Elijus.
-Atsiprašau tavęs Heile... - atsiprašė Klausas.
-Užeik Klausai. - pasakiau.
Klausas visu greičiu prilėkė prie manęs ir prispaudė mane prie sienos.
-Aš ne žaisliukas, kad su manimi žaistum. - sušnypštė jis.
-Klausai, paleisk ją! - liepė Elijus.
Aš savo išsigandusiomis akimis žiūrėjau į jį.
Klausas paleido mane ir nuėjo į savo kambarį.
Aš stovėjau žiūrėdama į žemę visiškai nieko nesakydama.
Elijus nieko nesakęs nuėjo, o aš uždariau duris.
Nuėjau į savo kambarį persirengti.
Persirengusi įsijungiau kompiuterį, pasijungiau muzikos ir pradėjau tvarkyti savo kambarį. Suskambo mano telefonas.
-Heile! Kaip tu? Išvažiavai, ir jau vakarėlius rengi! - išgirdau Lidijos balsą.
-Nerengiu aš jokių vakarėlių Lidija, man ir praeito užteko. - nusijuokiau.
-Tai, kad pas tave garsi muzika!
-Aš tvarkausi savo kambarį. - pasakiau.
-Viskas aišku, tai aš tavęs netrukdysiu, ate. - atsisveikino Lidija.
-Ate Lidija. - atsisveikinau.
Išjungiau laptopą ir nuėjau į svetainę. Nuėjusi į svetainę aš pamačiau sėdintį Elijų ir kažką skaitantį.
Nieko nesakiusi atsisėdau ant sofos ir įsijungiau televizorių.
Įsijungiau sporto kanalą per kurį rodė laidą "Sportuok su muzika" ten rodė įvairius pratimus ir grojo muzika. Iš pradžių aš tik stebėjau tą laidą, bet vėliau neiškentėjau ir pradėjau daryti įvairius pratimus pagal tą laidą. Man vėl suskambo telefonas.
Atsiliepusi pasijungiau garsiakalbį.
-Labas Stefanai.
-Sveika Heile, ką veiki?
-Sportuoju.
-Sportuoji? - paklausė Stefanas.
-Sportuoju... o ką tu veiki?
-Aš sėdžiu prie stalo ir tiek.
-Tikrai įdomiai leidi laiką...- nusijuokiau.
Su Stefanu kalbėjausi kažkur valandą...
Baigusi pokalbį nuėjau į virtuvę.