Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Reginiai nežinia iš kur

Sėdžiu istorijos pamokoje.
-Panele Marshall, prašome atsakyti į klausimą. Pirmasis JAV prezidentas ir nuo kada jis tapo prezidentu. - griežtai paklausė mokytojas.
Aš nežinojau atsakymo...
-Panele Marshall prašome atsakyti.
-Am... - pradėjau.
-Džordžas Vašingtonas, pone. 1789 m. balandžio 30 d. - nutraukė mane Stefanas.
-Tikrai, labai ačiū jums panele Marshall. - ironiškai pasakė mokytojas žiūrėdamas į Stefaną.
-Nėra už ką. - nusišypsojo Stefanas.
Aš nusišypsojau Stefanui.
-Skaitykite 30 puslapį! - suriko mokytojas.
Man nei iš šio, nei iš to pasidarė bloga.
Susiėmiau už galvos. Galvoje girdėjau garsų cypimą.
-Mokytojau, ar galima į tualetą? - skubiai paklausė Klausas.
-Eik. - davė leidimą mokytojas.
Klausas susiėmęs už galvos išlėkė iš klasės.
Man sukosi galva, girdėjau garsų cypimą...
-Mokytojau, ar galiu į tualetą? - paklausiau.
-Jūs ką?! Susitarę?! - užrėkė mokytojas.
-Ne. - atsakiau.
Staiga stiprus skausmas pervėrė per visą kūną. Aš surikau.
-Panele Marshall. Ar jums viskas gerai? - pripuolė išsigandęs mokytojas.
Aš jau nebegirdėjau balsų...
*Atsiradau kažkokiame klube. Ten pilna žmonių. Girdžiu riksmus, šauksmus...garsią muziką...
-Kas kuria tokius vaizdinius dinkite iš mano pasąmonės!!! - užrėkiau.
Visi nekreipė į mane dėmesio.
-Klausai! Tai tu man sukėlei šitą nualpimą!!! - vėl užrėkiau.
-Kaip matau tu irgi čia... - pasakė Klausas.
-Klausai, prašau daugiau nesilaužk į mano sapnus. - sukandusi dantis pasakiau.
-Heile, čia ne aš tau sukūriau šį reginį, nes aš pats guliu nualpęs tualete.
-Jei ne tu, tai kas? - paklausiau.
-Nežinau! - užrėkė Klausas.
Aš įsitikinau, kad visa tai padarė Elijus.
-Heile, jeigu galvoji, kad visą tai padarė Elijus, tu klysti. - kuo ramiausiai pasakė Klausas.
-Kodėl? - paklausiau.
-Turime iš čia išeiti į lauką. - pasakė Klausas.
Mes išėjome į lauką.
-Apsikabink mane Heile. - paprašė Klausas.
-Ką? - paklausiau.
Klausas pats mane apkabino ir po akimirkos mes atsidūrėme ant stogo.
-Tai kodėl čia ne Elijaus darbas? - paklausiau.
-Vampyrai įsilaužti gali tik į sapnus. Kažkas mus privertė nualpti ir panardino į kažkokią vietą. Čia garantuotai raganos darbas. - paaiškino Klausas.
-Devina tikrai to nedarė. - pasakiau.
-Kas kitas galėjo taip pasielgti? - paklausė Klausas.
-Kokia nors mums nežinoma ragana. - atsakiau.
-Tarp mano įtariamųjų liks Devina. - pasakė Klausas.
-Kiek mes dar taip būsime? - paklausiau.
Klausas palietė stogą ant kurio sedėjome.
-Mes komoje... - pasakė jis susirūpinęs.
-Kaip suprast komoje? - paklausiau išsigandusi.
-Ką palieti, visus daiktus jauti. - paaiškino Klausas.
Jis paėmė mano ranką.
-Jaučiu. - pasakiau.
-Jeigu čia raganų darbas mums įmanoma iš čia ištrūkti. Reikia ieškoti užuominų.
-Tada turim sugrįžti į klubą. - pasakiau.
Mes abu nušokome nuo stogo.
Aš priėjau prie merginos energingai šokusios.
-Sveika. - pasisveikinau.
-Aš šoku visada. Meilė tai aistra. Ne gyvulikiška, bet švelni. Šokiai nėra grubūs, meilė nėra gyvūliška...
-Klausai! Manau radau užuominą!!! - surikau.
Klausas svarstė:
-Supratau. Kažkas žino apie mus...
-Kas tas kažkas? - paklausiau.
Klausas staigiai paėmė mano ranką ir išsivedė mane šokti.
-Kas tau užėjo, Klausai?
-Jeigu teisingai supratau mes turime pašokti. - atsakė Klausas.
-Tai dabar darysime viską, ką pasakys? Kvaila...
-Tššš...
Aš dar stipriau prisiglaudžiau prie Klauso.
Mes pašoke nusilenkėme visiems.
Visi pradėjo mums ploti.
-Jūs padarėte tai. - plojo ta mergina.
Aš kažkodėl buvau pasimetusi... Kas nori mus suartinti su Klausu? Tas kažkas esu įsitikinusi, žino apie tai... Bet tai buvo tiesiog gyvūliška aistra... jokios meilės... jokios...
-Heile, čia kažkokia nesamonė.
-Tik dabar tą pastebėjai?
-Kokia ragana žino apie mūsų santykius? - paklausė Klausas.
-Aš apie tai mastau. Ko gero kažkokia ragana žino apie mus ir mūsų na...
Klausas tylėdamas žiūrėjo į mane.
Aš negalėjau daugiau stovėti vietoje ir nieko nedaryti.
Aš palikau jį stovintį klube, pati išėjau į lauką.
Kaip man išsineždinti iš čia? Ką man daryti? Kodėl aš būtent su Klausu?
Tie klausimai man kėlė paniką.
-Heile. - išgirdau Klauso balsą.
Aš stovėjau nusisukusi nieko neatsakiau.
-Ar tu myli Stefaną? - paklausė Klausas.
-Klausai, manai, aš atsakysiu į tavo tą nesamoningą klausimą??? Supranti, aš noriu iš čia išsineždinti! Tu man užduodi nesamoningus klausimus. Vietoj to galėtum man padėti man! - įsižeidžiau.
-"Aš noriu" "padėk man išsineždinti"! Aš aplink tave nelakstysiu, kaip laksto Elijus ar Stefanas... Galėtum pati pakrutinti savo subinę!!! Visi už tave viską turi daryti! Gal ir tu padėtum sau?! - užrėkė Klausas.
-O tu sociopatas, kuriam rūpi tik tu pats! - užrėkiau.
-Palauk! Tai čia aš sociopatas? O kas jei ne tu pati? Ne, tu ne sociopatė, tu maža kekšytė.
-Prie ko ta "kekšytė"?! - įsižeidžiau dar labiau.
-Nes dulkinaisi su manimi. Aš dulkinuosi tik su tokiomis kekšytėmis kaip tu. - sušnypštė Klausas.
Aš žiūrėjau Klausui tiesiai į akis. Jis sakė tiesą...
Aš priėjau prie Klauso.
-Tu pats esi nevykėlis, nes tik trauki kekšes... - pasakiusi nieko nelaukdama trenkiau jam per veidą ir nuėjau...
Nežinau kodėl, bet akyse man kaupėsi ašaros... Aš buvau įsitikinusi, kad iš čia neišeisiu...
Netekusi vilties įėjusi į kažkokį namą pradėjau viską mėtyti į šalis, trankyti ir rėkauti... Ašaros liejosi savaime...
Susiėmusi už plaukų sedėjau ant grindų...
-DEVINA!!! LIDIJA!!! STEFANAI!!! PADĖKIT!!! - surikau kiek galėjau...
-Elijau... - sušnibždėjau vos girdimai...
Gal man nusižudyti? Gal aš iš čia išsilaisvinisiu?
-Ne. Tau reikia ieškoti užuominų. - pasakė prie manęs priėjusi kažkokia moteris.
-Gal žinai, kur esu? - paklausiau.
-Galingos raganos sukurtame dirbtinėje komoje. - paaiškino ta moteris.
Aš tą moterį jau buvau kažkur regėjusi, tik neatsimenu kur...
-Gal žinote kas ta ragana? - paklausiau.
-Nežinau. Tau reikia surasti bendrą pomegį ką abu mėgstate daryti su Klausu. - paaiškino moteris.
-Ačiū, bet mes su Klausu esame skirtingi kaip diena ir naktis. Be to iš kur žinote jo vardą? Ak... tiesa, čia juk "stebuklinga" vieta.
-Surasi. Nepasiduok. - pasakė ta moteris ir išnyko iš mano akių.
Kodėl būtent su Klausu?
Supratau, kad man reikės susirasti tą sociopatą ir su juo bendrauti... Vien nuo to žodžio "bendrauti" mane pykino...
Aš ėjau atgal link klubo. Įėjusi į vidų, žvalgiausi Klauso. Po kokio gero pusvalandžio suradau jį sėdintį bare ir geriantį burboną.
-O! Mano sociopatė kekšytė grįžo. - šypsojosi Klausas.
-Žavu... Radau užuominą, kurią privalome išspręsti.
-Gerai, dėstyk.
-Turime eiti iš čia, nes čia didelis triukšmas. - pasakiau.
Po akimirkos mes jau sedėjome ant stogo.
-Žodžiu, mes turime rasti bendrą pomegį, bendrą dalyką  ką mes abu mėgstame skaityti. - paaiškinau.
-Gerai, kaip tau knygų skaitymas? - paklausė Klausas.
-Ne. Kaip tau šokiai?
-Ne. Kaip tau seksas?
-Ne! Kaip tau sedėjimas prie kompiuterio?
-Tu to klausi tūkstančio metų vampyro... - šaipėsi Klausas.
-Taip nieko nebus. Mes nieko bendro neturime. Aš nemėgstu tavęs, tu manęs.
-Gal tave sužavėti tuo ką aš mėgstu? - paklausė Klausas.
Aš atsidusau:
-Mano paskutinė viltis...
Klausas nušoko nuo stogo.
-Tada nušok nuo stogo! - suriko jis iš apačios.
Aš nušokau.
Mes abu įėjome į klubą.
-Pirma, turi atsipalaiduoti. - pasakė Klausas ir staigiai pagriebęs žmogų iš minios, pasimaitino juo.
-Na, man šitai nepatinka... - žiūrėdama į Klausą pasakiau.
-Antra, turi išgerti daug burbono.
Aš nuėjusi prie baro nieko nelaukusi išmaukiau kelias stiklines iš karto.
Jaučiau, kad man pradeda po truputį važiuoti stogas...
-Koks užsidegimas! - ironiškai nustebo Klausas.
-Čia viską darau dėl savęs. - šypsojausi.
Aš pradėjau šokti.
-Tau patinka... maitintis krauju? - paklausė Klausas.
Aš su pirštais paliečiau Klauso smakrą ir juos palaižiau.
-Šlykštu... - sušnypščiau.
-Veidmainė... - sumurmėjo Klausas.
-Rakštis subinėj. - sumurmėjau ir aš.
Aš galiausiai tapau nekontroliuojama. Nieko daugiau nelaukusi užsilipau ant baro stalo ir pradėjau dainuoti:
-So, what??? Uuuu! So what??? Uuuu!
Klausas taip pat pradėjo dainuoti ir kartu prie manęs atsistojęs ant stalo.
Mes dainavome ir šokome.
-Tau patinka klausyti muzikos? - paklausė manęs jis.
-Taip. O tau? - nusišypsojau.
-Taip pat. Tau patinka linksmintis, gerti burboną, apsvaigti ir nebeturėti kontrolės. Mes turime ir tą patį likimą - pasakė Klausas.
-Kaip suprast? - paklausiau.
-Tavęs atsisakė motina, esi įvaikinta, mes abu vilkai. Tas pats yra ir mano gyvenime. - rimtai paaiškino Klausas.
-Klausai, tu suradai tai ką abu mes mėgstame... mes jau...
Man nebaigus kalbėti aš staiga užmigau... *