Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Į kokį šūdą įsivėliau?!

Praėjo gal kokios dvi valandos... Devina ir Gia džiaugėsi pralaimėjusios, o Lidija ir Rebeka verkė "kruvinomis" ašaromis...
Aš likau. Taip. Vis dar likau... Mūsų liko jau trys.
Mes stovėjome ant scenos. Jis mus rinkosi.
Galiausiai priėjęs prie manęs jis švelniai paėmė mano ranką ir paklausė:
-Koks tavo vardas?
-Heile. - atsakiau nedrąsiai.
Jis mane nusivedė į scenos vidurį kur buvo patogios sofos.
Aš visa drebėjau.
Jis išjungęs savo mikrafoną sušnibždėjo man į ausį:
-Nebijok manęs. Žiūrėk tik į mane ir nekreipk dėmesio į minią.
Aš linktelėjau.
Kai įsitaisėme, jis pradėjo pokalbį:
-Ką labiausiai mėgsti?
-Amm... šokti...
-Tikrai? - nusišypsojo Martinas.
-Taip. - nusišypsojau aš.
-Gal pademonstruotum? - paklausė jis.
Aš jau nebeturėjau ką pasakyti... Jaučiausi labai kvailai...
-Nebijok, bent jau mane išmokyk kaip šokti. - nusijuokė Martinas.
Aš atsistojau. Priėjusi prie jo apsikabinau jį per liemenį ir pamokinau truputį šokio judėsiukų.
Aš juokiausi, kaip jis apgailėstavo už tai, kai jis užmynė man ant kojos.
Pavargę atsisėdom ant sofos.
-Esi apie mane girdėjusi? - paklausė jis.
-Esu. Esi labai įžymus. - atsakiau.
-Klausai mano muziką? - paklausė vėl.
-Taip. Gold skies, Oops, In the name of love, Fobidden voices, Break trough silence, ir žinoma - Animals. Visi šitie tavo singlai vieni iš mano mėgstamiausių. - pasakiau.
-Tu mano fanė! - nusjuokė Martinas.
-Labai. - juokiausi aš.
-O ką šiaip veiki savo gyvenime? - paklausė Martinas.
-Kaip ir mokausi, kaip ir ne. Žodžiu laukiu savo išleistuvių. - atsakiau.
-Leisk atspėti, pirkaisi čia suknelę išleistuvėms? - šmaikščiai paklausė jis.
-Taip. - atsakiau.
-Gal gali mums ją pademonstruoti? - juokdamasis paklausė jis.
-Atleisk, bet ne. Aš tiesiog griebiau primą pasitaikiusią. Ir tiesiog... tiesiog nenoriu. - nusišypsojau.
-Atleisk už tai, kad užverčiu tokiais klausimais ir prašinėju tavęs visokių nesamonių.
-Ne. Aš tave suprantu, aš žinau, kad čia yra konkursas ir... tu tiesiog privalai sudominti žiūrovus. Taigi, galiu tavęs kai ko paklausti?
-Nebijok. Klausk ko tiktai nori. - pasakė jis.
-Ar tu labai rimtai ruošeisi išleistuvėms ir ar tai buvo įsimintinas vakaras tau?
-Na, ruošiausi rimtai išleistuvėms, vien dėl savo šeimos. Tai nebuvo įsimintina, nes vakarėlyje stovėjau vien prie didžėjaus stalelio ir iš nuovargio, net nežinojau kas vyksta. Juolab, dar tą patį vakarą mane paliko mergina. - juokėsi Martinas.
-Kodėl tau taip juokinga? Aš vietoje tavęs prisiminusi tokius  dalykus verkčiau...
-Pirmomis dienomis, savaitėmis, menesiais patikėk, tai nebuvo lengva... Bet žinai, ką man pasakė mano senelis? Jis pasakė taip: Gyvenk taip, lyg vakarykštė diena ir visa praeitis būtų mirusi, gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė, gyvenk taip, lyg ateitis būtų tavo šviesa dėl kurios lipi vis vienu laipteliu aukštyn, ir tik iš praeities, jeigu turi gerų prisiminimų - prisimnk, jeigu ne - atsikratyk jų. Todėl taip man sekasi gyvenime. Todėl ir juokiuosi iš praeities. - šypsodamasis kalbėjo Martinas.
Aš sedėjau netekusi žado... tie žodžiai man įstrigo į galvą... ir atrodo, jog jie  būtent man yra skirti...
-Heile, tu rimtai ruošiesi išleistuvėms? Tikiuosi tavo išleistuvės bus įsimintinos... Ar turi partnerį? - klausinėjo Martinas.
Jis dar įsiminė mano vardą...
-Ruošiuosi atmestinai. Kadangi šeimos neturiu, tai vien tik dėl to. Turiu vaikiną. Taip. Jis bus mano partneris. Svarbiausia mano vaikinas ir draugės, kurios palaiko mano gyvybę šiame pasaulyje. - pasakiau.
Susirinkusi minia pradėjo šnabždėtis.
-Tai ko čia atėjai?! - suriko į sceną atbėgusi mergina.
-Martinas turėjo mane pasirinkti! - suriko kita mergina.
Jos aiškiai buvo nepatenkintos.
-Martinai, atleisk, kad iš pradžių neinformavau ir... - pradėjau teisintis.
-Heile, ką renkiesi? Mane ar prizą? - paklausė jis.
Supratau, kad jis išsirinko mane.
-Prizą. - atsakiau nedvėjodama
Tos merginos atlyžo ir pribėgo prie Martino, kol man vedėjas įteikė prizą.
Aš gavau čekį apsipirkti šiame prekybos centre.
Pasiėmusi čekį nulipau nuo scenos.
Priėjusi prie Lidijos ir Devinos pasakiau:
-Dingstam iš čia.
Mes visos išėjom.
-Tu kvaila! Heile, tu sušikto mąstymo! - įžeidinėjo mane Lidja.
-Čia dėl to, kad jo nepasirinkau? - paklausiau Lidijos jau išeidama iš prekybos centro.
-Taip! Jis turtingas, gražus, be to didžėjus ir tu pasirinkai kažkokį nuskurusį čekį!!! - neslėpdama pykčio aiškino Lidija.
-Aš turiu Stefaną. Aš jo neišduosiu! - aiškiai pasakiau.
-Stefaną... Jau man atsibodo tas jo vardas. Jis akivaizdžiai tave išdavinėja ir tu akloji vištelė mumis netiki!!! - užrėkė Lidija.
-Heile!!! - išgirdau kažką rėkiant.
Mes visos atsisukome ir aš pamačiau atbėgant Martiną.
-Dabar ką jis siųlys sutik, kitaip užmiršk mane kaip draugę. - pagrasino Lidija ir nusitempė Deviną.
-Labas dar kartą. - pasisveikinau.
Martinas stovėjo uždusęs.
Atsigavęs jis pagaliau prakalbo:
-Heile, tu man padarei didelį įspūdį ir manau mums reikėtų artimiau susipažinti. Nesvarbu, kad tu jau turi draugą. Tiesiog, draugiškai. Norėčiau turėti draugę, nes esu vienišas. Visi kiti manyje įžvelgia, kaip pinigų maišą ar manimi naudojasi dėl savos naudos.
Man iš tikrųjų jo pagailo...
-Gerai. Tai kada, kur ir kaip nori su manimi susipažinti? - paklausiau.
-Aš tau duosiu telefono numerį. Kada būsi laisva, pasakambink man ir susitiksim. - nusišypsojo jis.
-Gerai. - nusišypsojau taip pat.
Jis man padiktavo savo telefono numerį ir greitai nubėgo kažkur į prekybos centrą ar prie stovėjusios apsaugos.
Prie manęs priėjo Lidija.
-Va ką aš vadinu gudrumu. Jis tave į-si-žiū-rė-jo! -pasakė Lidija.
-Aš jau turiu Stef... - pradėjau, bet man sutrugdė Lidija:
-Nė nemanyk daugiau minėti jo vardo!
Aš tylėdama nuėjau prie Lidijos mašinos.
-O, Heile! Radai iš kart Lidijos mašiną! - juokėsi Devina.
-Geriau persidažyk savo mašiną į kokią rožinę spalvą. - šmaikščiai pasakiau.
Staiga suskambo mano telefonas. Išsiėmusi telefoną iš rankinęs pamačiau:
Facebook new friend request.
Įėjusi į facebook'ą iš karto iššoko Martino profilis:

Martin Garrix

-Merginos, jis jau mane pasikvietė į draugus. - nusijuokiau.
-Heile, ar tu nesijauti... na kaip ča pasakius... - pasakė Devina
-Išdavikė? - paklausiau.
-Na taip...
-Iš tiesų jaučiuosi. Aš esu su Stefanu ir eisiu susitikti su vaikinu įžimybe. Jaučiu, kad mano gyvenime vyrauja vien trikampiai pasirinkimai... ir tai mane erzina...
-Heile, čia tik susitikimas. Galbūt jis taps tavo geriausiu draugu. Vaikinas visada gali būti geriausiu draugu, gal net geriau patars negu geriausia draugė. Jeigu jis siųlys kažką daugiau, tu paprasčiausiai paaiškink dar kartą, kad tu jau užimta.
-To nepaaiškinsi Stefanui, todėl merginos negali turėti draugų vaikinų.
-Heile, tu kartais nesijauti suvaržyta draugaudama su Stefanu? - staiga paklausė Lidija.
-Ne, o kodėl turėčiau? - paklausiau.
-Kai draugavai su Elijumi, Elijus tau leido bendrauti su Stefanu. Dabar Stefanas tau neleidžia turėti draugo... tokio draugo, su kuriuo būtų tik draugiški santykiai. - paaiškino man Lidija.
-Draugavau su Elijumi? Mes niekada nebuvome pora. Be to, Elijus jau buvo užkalbėjęs Stefaną, kad šis nesiartintų prie manęs. Ir taip. Ne tik Stefanas, bet manau visi vaikinai yra pavydūs. Ir šiaip Lidija, gal jau baik kabinėtis prie Stefano ir kritikuoti mano santykius? - įsižeidžiau.
-Nedraugavai su Elijumi? - nusijuokė Lidija - Bet gulėjai vienoje lovoje, bučiavaisi ir...
-Užtenka Lidija! - užrėkiau - Jeigu tau nepatinka mano santykiai su Stefanu, vadinasi nepatinku tau ir aš. Kokia gali būti draugė negerbianti manęs...
-O tu pameni? Tu pameni, kai nenorėjai, kad aš draugaučiau su Deimonu? Tu pameni tai? Taip, Deimonas visiškas šiknius, bet ir Stefanas lygiai toks pats!!!
-Gerai. Lidija, išleisk mane čia. Aš pareisiu pati iki savo namų. - ramiai pasakiau.
-Ne, Heile, nusiramink. - pasakė Devina.
-Lidija, girdi?! Tuoj pat išleisk mane! - užrėkiau.
Lidija sustabdė mašiną.
Aš išlipau. Nebegaliu turėti tokią draugę, kuri pastoviai mane kritikuoja...

*Nuotraukoje yra Martinas, paspaudus ant nuotraukos, pamatysite visą vaizdą.