Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Įprastas gyvenimas.

Suskambo žadintuvas. Susierzinusi pakilau iš lovos. Pasižiūrėjusi į laikrodį supratau, kad reikia keltis.
Atsilėlusi nuėjau į dušą. Pajaučiau šaltą bučinį ant savo kaktos. Išsigandusi apsižvalgiau, bet nieko nemačiau.
-Stefanai, nejuokinga visai. - pasakiau.
Niekas nieko neatsakė. Toliau prausiausi.
Išėjusi iš dušo įėjau į savo kambarį. Atsistojau prie veidrodžio ir šukavausi plaukus. Staiga veidrodyje pamačiau stovintį Elijų man už nugaros.
-Elijau... - pasakiau ir iš karto atsisukau, bet už nugaros jau nieko nebuvo.
Aš pasiėmusi kuprinę nuėjau į virtuvę.
-Labas rytas. - pasisveikino su manimi Rebeka.
-Labas Rebeka. - pasakiau.
-Kodėl tokia be nuotaikos? - paklausė Rebeka.
-Su nuotaika, bet susapnavau kažką...
-Tu ilgiesi Elijaus.
-Gal truputį.
-Supranti, Devina sakė, kad Elijui gali padėti tik tu.
-Kodėl tik aš? Nejaugi nėra kitų žmonių kurie gali padėti jam?
Į virtuvę atėjo Klausas.
-Labas rytas Rebeka. - pasisveikino jis su Rebeka, bet manęs jis nematė.
-Heile, aš nežinau, klausk Devinos. - pasakė Rebeka ir nuėjo.
Mes su Klausu valgėme tylėdami.
Kažkas pasibeldė į duris.
Aš nubėgau atidaryti jas. Atidariusi išvydau Elijų.
-Negali būti... - pasakiau.
-Heile, kas tau? Čia aš - Stefanas.
Aš nusišypsojau. Vieną akimirką pasirodė, kad prie durų stovi Elijus...
-Heile, gal tu sergi? - paklausė Stefanas.
-Viskas man gerai. - pasakiau.
-Ar jau pasiruošus? - vėl paklausė Stefanas.
-Taip. Tik tuoj pasiimsiu iš virtuvės kuprinę. - atsakiau.
Aš nubėgau pasiimti kuprinės iš virtuvės Klausas toliau valgė nekreipdamas į mane dėmesio, o aš jį palikau ir nuėjau prie Stefano.
Uždariau duris. Paėmiau Stefano ranką ir abu susikibę nuėjome prie jo mašinos.
-Stefanai, galėsi man padėti per istoriją? - paklausiau.
-Jeigu gausiu bučinį iš tavęs. - nusijuokė Stefanas.
Aš pabučiavau Stefaną.
-Esi šiknius. - sumurmėjau.
Mes linksmai atvykome į mokyklą.
-Kaip norėčiau, kad daugiau būtų tokių dienų... - pasakiau.
-Aš irgi, Heile... - pasakė jis.
Mes abu ėjome link mokyklos pastato.
Prie manęs atbėgo Lidija.
-Sveiki mažučiai! - pasisveikino ji.
-Labas Lidija. - apsikabinau.
-Sveika. - pasisveikino Stefanas.
-Lidija, kas čia tau yra? - paklausiau pastebėjusi ant jos kaklo pleistrą.
-Deimonas per daug buvo įsisiautėjęs. - nusikuokė ji.
Aš supratau, kad Deimonas ja maitinasi.
-Jūs su Deimonu tikrai siaubingi.
-O jūs su Stefanu taip nedarote? - paklausė Lidija.
-Ne... - atsakiau nepatogiai.
-Wow! Nei vieno karto nesate?..- nustebo Lidija.
-Gerai, mums laikas į pamoką. - pasakė Stefanas.
Mes ėjome į klasę, bet Lidija mus nepaliko ramybėje.
-Kaip tu... Aš netikiu, kad jūs niekada nebuvot... esat pora, o niekada neesat bandę daugiau... na...
-Paprasčiausiai nereikia mums to kol kas. - nusišypsojau.
Stefanas tylėdamas ėjo link klasės.
Įėjome į klasę. Mano vietoje sedėjo Katerina.
-Labas Heile, deja tu turi eiti į kitą vietą.
-Na, dėl to labai džiaugiuosi! - pasakiau.
-Turėtum nesidžiaugti, nes tu myli Klausą. - pasakė Katerina.
-Oho! Katerina, kaip tu žinai ką myliu? - ironiškai pasakiau.
Į klasę įėjo Klausas.
-Pfff... gali čia tu ironizuoti kiek tik nori. - pasakė Katerina.
Aš atsisėdau į buvusią Katerinos vietą.
Buvau toli nuo Stefano.
Prie manęs priėjo Katerina.
-Heile, eik, sėsk ten į savo vietą. - pasakė ji.
Viskas aišku, kad ją užkalbėjo Stefanas.
-Gerai Katerina. - nusišypsojau.
Atsisėdau į savo vietą. Už manęs sedėjo Klausas, o šone sedėjo Stefanas.
-Ačiū, Stefanai. - padėkojau.
-Už ką? - nesuprato jis.
Aš iš karto supratau, kad Kateriną užkalbėjo ne Stefanas, o Klausas tam, kad mane galėtų "kankinti"...
-Nieko. - sušnibždėjau.
Stefanas daugiau nieko nesakė.
Aš pažiūrėjau pro langą ir pamačiau stovint Elijų. Jis žiūrėjo į mane su savo žvilgsniu.
Aš supratau tik vieną - aš baigiu išprotėti. Aš sedėdama žiūrėjau vis tiek į Elijų. Elijus nusišypsojo.
-Heile Marshall prašom sutelkti dėmesį! - užrėkė mokytojas.
Aš sutelkiau visą dėmesį į mokytoją.
-Heile, kas tau? - tyliai sušnibždėjo Stefanas.
-Viskas gerai Stefanai. - pasakiau.
-Jaučiu kaip tavo širdis trankosi... - sušnibždėjo Stefanas.
Aš nenorėjau pasakoti Stefanui apie visą tai kas man darosi.
Staiga vėl išvydau Elijų tik šįkart stovintį prieš mane.
-Mokytojau, ar galiu išeiti atsigerti vandens. - paprašiau.
-Negali. - pasakė Elijus.
Aš išbėgau iš klasės. Mane išpylė prakaitas, pradėjau giliai ir greitai kvepuoti, nes jaučiau, kad man trūksta oro...
Supratau, kad man panikos priepuolis.
Aš įbėgau į merginų tualetą ir nusiploviau veidą. Pažiūrėjusi į veidrodį pamačiau Elijų stovintį man už nugaros.
-Tu netikras Elijau! Tu netikras! Tu neegzistuoji! - rėkiau.
-Heile, tu turi man padėti.
-Palik mane ramybėje!!! - stipriai surikau.
Staiga kažkas mane stipriai apkabino.
-Heile! Heile! - tramdė mane Stefanas.
Aš žiūrėjau į Elijų, o jo žvilgsnyje mačiau nusivylimą...
Elijus kažkur išnyko...
-Heile, čia aš... čia aš... Stefanas. - ramino mane Stefanas.
Aš pažiūrėjau į Stefaną.
-K-kaip t-tu čia at-atsi-dū-dūrei? - sumikčiojau.
-Aš taip ir žinojau, kad tau kažkas blogai... tu turi išsiprašyti iš pamokų.
-Nereikia, aš galiu tęsti.
-Tau ką tik buvo panikos priepolis, tu kažką matei... - Stefanas pridėjo ranką man prie kaktos - ir dar tu karščiuoji.
-Aš nenoriu grįžti namo... - pasakiau.
-Aš tave parvešiu namo ir pabūsiu su tavimi. - pasakė Stefanas.
-Aš išbūsiu iki pamokų galo. - pasakiau.
Mes abu grįžome į pamoką.
-Kuo užsiiminėjote būdami beveik visą pamoką kažkur išėję? - paklausė mokytojas.
Visi pradėjo juoktis.
Aš atsisėdau į suolą.
-Taip greitai? Reikėjo ilgiau užtrukti. Turbūt jokio malonumo nejautei. - šaipėsi Klausas.
Aš prikandau lūpą ir pažiūrėjau į jį.
-Stefanas moka taip padaryti, kad jausčiau malonumą, o tu turbūt taip nesugebi... - sušnibždėjau.
Klausas sedėjo į mane žiūrėdamas nustebusiu žvilgsniu.
Nuskambo skambutis.
-Nepamirškite atlikti to darbo (kurį daviau jau labai seniai) iki rytojaus. - priminė mokytojas.
Prisiminiau, kad aš turiu tą sušiktą darbą atlikti su Klausu.
Išėjusi iš klasės nuėjau prie spintelės. Prie manęs pribėgo Lidija.
-Kas tau užėjo per istorijos pamoką?
-Supykino tiesiog. - atsakiau.
-Tai gal nėsčia esi? - paklausė Lidija.
-Baik juokus Lidija! - atsakiau jai.
Nuskambo vėl skambutis šį kart į chemiją.
Nuėjome kartu su Lidija į chemijos kabinetą.
Atsisėdome į savo vietas.
-Šiandien dirbsime grupėse. - pasakė mokytoja.
Aš iš karto pasirinkau Lidiją, Deviną ir Stefaną. Reikėjo keturių žmonių, taigi mums trūko vieno žmogaus. Prie mūsų priėjo Klausas.
-Aš irgi komandoje. - nusišypsojo jis.
-Kodėl ne su Katerina? - paklausė Lidija.
-Man ji nusibodo. - pasakė Klausas.
Mes su Stefanu tylėdami žiūrėjome.
-Tau viskas nusibosta... - atsiduso Lidija.
-Tu buvai viena iš tų kekšių, pameni?
-Gal užtenka! - grieštai pasakiau.
-Heile, komandos kapitonas būsiu aš, ne tu... - pasakė Klausas.
-Gal leiskime išrinkti, kas vadovaus? - paklausiau.
-Jokios demokratijos čia nebus. - nusišypsojo Klausas.
-Klausai, tu mane siutini... - susinervino Stefanas.
-Džiaukis, kad aš tu manęs nesiutini, nes čia ir dabar išplėščiau tavo širdį. - pagrasino Klausas.
-Gerai, tu kapitonas, Klausai. - pasakiau.
-Heile, jis to nenusipelnė. - pasakė Stefanas.
-Tegu daro ką nori. - nusišypsojau.
Mes padarėme kažkokį tyrimą ir gavome pažymius.
Pamokos pralekė greitai ir aš nuskubėjau namo daryti tą nesamoningą darbą rytojaus istorijos pamokai.
Grįžusi namo. Iškarto nupėdinau į savo kambarį. Atsidariau savo laptopą ir kibau į darbą...