Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Išgelbėta Heilė.

Atsikėliau gulėdama lovoje. "Kaip visada..." - pagalvojau. Už durų išgirdau Stefano balsą.
-Kaip jūs galite ją vesti pas žudiką?!
-Stefanai, ji vienintelė gali jį išgelbėti! - išgirdau Rebekos balsą.
-Rebeka, aš tave žinau jau nuo seniai. Tu rūpiniesi tik savimi ir savo šeima. Tu daugiau nieko nematai. Klausas tave kontroliuoja, jis tau neduoda laisvo gyvenimo, o tu į visą savo šeimos mėšlą stumi Heilę! Ir dar jis pabėgo! Tu žinai, kas gali atsitikti Heilei! - rėkavo Stefanas.
Atsimerkusi pamačiau ant fotelio sėdantį Deimoną.
-Sveika, sugrįžusi.
-Deimonai? - nustebau pamačiusi jį.
-Heile, ššš... ramiai.
-Kas atsitiko? - paklausiau.
-Heile, tu turėsi gyventi pas mus ir visam laikui užmiršti Mikaelsonus. - paaiškino Deimonas.
-Aš turiu padėti Elijui.
-Ak taip... Elijui. Jis pabėgęs. Kažkur.
-Kaip?! - išsigandau.
-Tau gręsia pavojus, bet nebijok, Heile, aš jį sustabdysiu. - atsisėdo prie manęs Deimonas.
-Aš galiu jam padėti... bet kaip aš galiu jam padėti?..
-Heile, velniop tą Elijų. - pasakė žiūrėdamas man į akis Deimonas.
-Aš privalau jam padėti.
-Heile, tu privalai būti gyva.
Aš nutilau.
Stefanas ir Rebeka atėjo į kambarį.
-Heile, kol Elijus laisvėje tu esi pavojuje. - pasakė Stefanas.
-Heile, šiandien pilnatis. - išsišiepęs pasakė Klausas.
-O ne! - išsigandau.
-Kas yra? - nesuprato Stefanas ir Deimonas.
-Aš būsiu nekontroliuojama, tai reiškia, kad vėl galiu nužudyti žmogų... - su ašaromis akyse pasakiau.
-Praeitą pilnatį mes smagiai pasibuvom. - šypsojosi Klausas.
-Klausai, tu leidai man žudyti? - paklausiau.
-Mes abu smagiai pasibuvom. - šypsojosi Klausas.
Aš atsikėlusi iš lovos trenkiau Klausui per veidą.
-Tu pati to norėjai. - sumurmėjo Klausas.
-Heile, tau viskas bus gerai. - pasakė Stefanas.
Staiga man stipriai suskaudo galvą.
-Heile! - suriko Stefanas.
-Klausai, sakyk, kodėl tau taip nėra? - paklausė Deimonas.
-Aš grynakraujis hibridas pusiau vilkas, pusiau vampyras. - šypsojosi Klausas.
-Kas čia per susirinkimas? - paklausė Elijus.
Stefanas stipriai suspaudė man ranką.
-Elijau. - pasakiau.
-Heile, atvedžiau tau dovaną. - nusišypsojo Elijus.
Elijus į mano kambarį įstūmė žmogų.
-Heile, valdykis... - sušnibždėjo Stefanas.
-Elijau! Naujas levelis. Pradėjai žaisti mano žaidimus. - ironiškai pagyrė Klausas Elijų.
Aš giliai kvėpavau. Galiausiai išsilaisvinau iš Stefano glėbio.
-Heile, nereikia to... - pasakė Stefanas atsidūręs tiesiai prieš mane.
Aš nieko nejausdama nusukau Stefanui sprandą.
-Mokaisi, Heile. - pagyrė Elijus.
Deimonas nieko nelaukęs prišoko prie manęs.
-Nenoriu to daryti, bet padarysiu. - nusišypsojo Deimonas.
-Deimonai, aš kažko norėčiau iš tavęs... - pasakiau.
Bet Klausas greitai pagriebė mane ir mes atsidūrėme lauke.
-Klausai, nejaugi, manei, kad kažkur nuo manęs pabėgsi? - paklausė Elijus.
-Elijau, tau nepavyks manęs nužudyti. - priėjau prie Elijaus - Aš esu už tave stipresnė. - sušnibždėjau jam į ausį.
Elijus sugriebė mane užrankos.
-Tu nebijai, Heile... - sušnibždėjo jis man į ausį.
Aš paėmiau jo ranką ir užlaužiau.
-Norėjau su tavimi pasimylėti, bet... tu man per silpnas. - nusišypsojau.
Elijus į mane žiūrėjo tuščiu žvilgsniu.
-Heile, užteks jį tramdyti. - pasakė Klausas.
Aš atbėgusi prie Klauso jį apsikabinau.
-Aš noriu kažką suplėšyti į gabalus. Jaučiuosi siaubingai.
Tuo metu Mikaelsonų namuose:
-Na ką, turime du išprotėjusius žmones, vieną žmogų kuris taip nori sužlūgdyti Heilę ir priversdamas nužudyti žmogų. Nice! - pasakė Rebeka.
-Tai ką darysim? - paklausė Deimonas.
-Rinksimės ką gelbėti: ar Elijų, ar Heilę. - susimąsčiusi pasakė Rebeka.
-Renkuosi gelbėti Heilę. Stefanas turbūt irgi tą patį pasirinktų.
-Aš išgelbėčiau Heile, bet Elijus ant manęs supyktų... turbūt ko gero Elijus norėtų, kad vietoj jo gelbėčiau Heilę.
-Taigi, Rebeka, aš vis dar nesuprantu kodėl Heilė taip elgiasi?
-Nes Heilė yra vilkė. Tik aš nesuprantu vieno: kodėl ji praranda sveiką protą prieš virsdama į vilkę... dar nesuprantu ir to, kodėl ji virsta, juk ji turi virsti vilke, kai yra aktyvavusi prakeismą, tai yra nužudžiusi žmogų...
-Tai gal Heilė kadaise yra nužudžiusi žmogų. - pasakė Deimonas.
-Ne. - pasakė Devina.
-Devina, labas! Kaip mane išgąsdinai! - pasisveikino Rebeka.
-Sveika Rebeka, aš jau žinau kaip panaikinti tokį Heilės elgesį.
-Dar viena raganiūkštė vadovaus mums... - pasakė Deimonas.
-Žodžiu, aš domėjausi apie vilkolakius. Jie turi žymę ant nugaros kuri yra labai jautri. Ją palietęs su labai suteršta siela, vilkolakį prakeikia.
-Kaip galėjo Elijus paliesti tą jos žymę? - paklausė Rebeka.
-Gal jie mylėjosi? - paklausė Deimonas.
-Ne! Jie to tikrai nedarė! - nepatenkinta suriko Devina - Iš kur tu iš vis nusprendei, kad Elijus galėjo paliesti jos žymę?
-Elijus iš mūsų trijų yra labiausiai suterštos sielos. - paaiškino Rebeka.
-Gal Klausas? Mano manymu jo siela turėtų būti labai sutepta... - pasakė Devina.
-Elijus labai išniekina savo aukas. Jis dėl to labai gailisi, bet negali tam valdytis. Jis jaučia malonumą žudydamas. Klausas bet kada gali sustoti. Jis išnaudoja merginas, bet jas paleidžia gyvas. Klausas savo aukų nekankina. Kita vertus Elijaus siela yra prakeikta. - paaiškino Rebeka.
-Užtat Klausas dabar Heilei leidžia draskyti žmones... - pasakė Devina.
-Devina, kaip tu išgelbėsi Heilę? - paklausė Deimonas.
-Aš turiu prakeiksmo atrišimo burtą. Man reikės Heilės ir Elijaus kraujo. - pasakė Devina.
-Gal žinai, kaip Elijų išgelbėti? - paklausė Rebeka.
-Elijus užkeiktas labai stipriu burtu. Deja, to padaryti negaliu... Kaip sakiau prieš tai, jį išgelbėti gali tik Heilė. - paaiškino Devina.
-Geriau einam ieškoti Heilės ir Elijaus. - pasakė Deimonas.
Tuo tarpu atsikėlė Stefanas.
-O! Atsikėlė iš grožio miego. - ironiškai pasakė Rebeka.
-Stefanai, einam gelbėti tavo merginos - mano geriausios draugės. - pasakė Devina.
-Klausykit, gal Stefanas galėjo prakeikti Heilę? - paklausė Deimonas.
-Ką?! - nesuprato Stefanas.
-Stefanas yra panašiai prakeiktas kaip Elijus. - paaiškino Deimonas.
-Stefanai, ar lietei Heilės žymę ant nugaros? - paklausė Devina.
-Nežinau. - pasakė Stefanas.
-Išsiaiškinsim ieškodami Heilės. - pasakė Rebeka.
Kažkur miške:
-Klausai, aš irgi noriu tapti hibride kaip tu. - šypsojausi.
-Heile, tu negali. - pasakė Klausas ir toliau gėrė kraują.
Aš stovėjau visa kruvina.
-Pirmą kartą man atsibodo žudyti.
-Heile, tu man žiauriai patinki kai esi šaltakraujė žudikė. - pasakė Klausas.
-O man tu patinki, nes galiu tavimi naudotis. - nusijuokiau.
-Tau patinka Elijus? Tu jį myli? - pradėjo klausinėti Klausas.
-Ne. Aš nieko nemyliu, jis man reikalingas, kad apsaugotų mane. - ironizavau.
-Palauk Heile, o aš tau patinku? - pakausė Klausas.
-Tu? Man? - pradėjau juoktis -Aš ne tokia gera mergaitė kuri visus iš eilės įsimyli. Aš tavęs nemyliu.
Klausas stipriai prirėmė mane prie medžio.
-Koks tu stiprus... - sušnypščiau.
-Esi kekšė. - pasakė Klausas.
-Gal ir taip, bet aš ieškau naudos. - pasakiau.
-Esi beviltiška... - pasakė Klausas.
-Beviltiška? - nusijuokiau. - Wow! Klausai! Manau, kad tu pats beviltiškas... Juk tu myli ne mano tokią pusę, o geidi mano gerosios pusės... argi netiesa Klausai? Tu tik dangstaisi, kad visi tave matytų blogą... Kodėl tu neleidai man nužudyti žmogaus? Kodėl duodavai man drąskyti tik nužudytus žmones? Sakai aš beviltiška?
Klausas tylėjo ir žiūrėjo į mane su pilnu nepykantos žvilgsniu. Jis pasiėmė pagalį ir prirėmė tiesiai prie širdies.
-Dabar nužudysi? Klausai, tu mane stebini... - toliau šaipiausi iš jo.
Klausas vis dar tebelaikė prirėmęs pagalį man prie širdies.
-Klausai! Nežudyk! Aš geroji Heilė! - šaipiausi toliau.
Klausas vis dar žiūrėjo į mano akis.
-Kodėl delsi? - klausiau jo.
Klausas numetė pagalį į šalį.
-Negali to padaryti, nes žinai, kad gerutė mergaitė dar sugrįš. Tu bijai prie jos prieiti ir su ja susisieki tik per sapnus. Kaip romantiška... - šaipiausi.
Jis paėmė mane už kaklo.
-Eik kur nori! Man tu nerūpi. - paleido Klausas mane ir nuėjo.
-Aš žudysiu laisvai žmones! - surėkiau.
Staiga pajutau deginantį skausmą.
-Kurpelė! - surėkiau iš skausmo.
-Heile, laikas namo. - pasakė Deimonas.
Ir mane nunešė tiesiai į mašiną.
-Deimonai, paleisk mane aš būsiu tau skolinga... Tau patiktų mano skola tau! - maldavau jo.
Mašinoje buvo ir Elijus taip pat surištas.
Mus atvežė į kažkokią apleistą vietą.
Mane Stefanas parklubdė ant kelių.
-Stefanai, tu išvien su jais! Nejaugi aš tau nepatinku kokia esu?!
Šalia manęs ant kelių klūpėjo Elijus.
Stefanas nurengė mano maikutę. Klūpėjau tik su liemenėle.
-Gražiai atrodau? - paklausiau Stefano.
Stefanas žiūrėjo į mane tylėdamas.
Devina perpjovė Elijaus riešą.
-Nepadės jums visas šitas. - nusijuokė Elijus.
Devina užtepė Elijaus kraujo ant mano žymės ir dar sugirdė tą kraują man. Aš užsikosėjau. Devina perpjovė mano riešą ir davė atsigerti Elijui.
-Devina! Ką tu darai! - surėkė Rebeka.
-Čia burto dalis. - pasakė Devina.
Devina pradėjo sakyti burtažodį. Pakilo vėjas. Pasijutau silpna. Labai silpna...
Devina baigė apeigas.
Aš išvėmiau kraują.
-Sveika sugrįžusi! - apsikabino mane Devina.
-Ačiū Devina tau! - padėkojau.
-Tu niekada nebūsi kokia buvai. - pasakė Elijus.
-Keliaujam namo! - pasakė Rebeka.
Deimonas nutempė surištą Elijų į mašiną ir mes visi džiaugemės, kad mano prakeiksmas panaikintas. Tik aš nesidžiaugiau... nes žinojau, kad kenčia Elijus.